Gontai (šindeliai, medinės čerpės) turi daugiametę istoriją, siekiančią ne vieną amžių ir iki šiol yra vertinami ir naudojami dėl ypatingų savo savybių: ilgaamžiškumo, ekologiškumo, nepakartojamos išvaizdos, patikimos pastato apsaugos nuo bet kokių neigiamų atmosferos poveikių. Dėka pagrindinio savo privalumo – galėjimo „kvėpuoti“, po tokia danga nesusidaro kondensatas. Tokia danga, lyjant lietui, esant stipriam vėjui, krušai, nekelia triukšmo, ir svarbiausia, yra žmogaus ir gamtos ryšio bei darnumo su jus supančiu gamtiniu landšaftu, įsikūnijimas.
Gontai (vok. holzschindeln) – tai stogų ir fasadų danga, gaminama pagal seną vokiečių technologiją iš rinktinės vertingų rūšių medienos: maumedžio ar ąžuolo. Lietuvoje, dar kartais naudojama drebulės mediena, o kitose šalyse, tokiose kaip Kanada – raudonasis kanadietiškas kedras, vidurio Vokietijoje – bukas.
Istorija
Visose žemės rajonuose, kurie pasižymi turtinga miškų augmenija, medinės čerpės buvo naudojamos nuo pat šių žemių apgyvendinimo. Vinių tuo laiku dar nebuvo, todėl atskiros čerpelės buvo tiesiog sudedamos eilėmis ant stogo ir tvirtinamos mediniais tašais bei prispaudžiamos akmenimis. Alpių rajone, dar ir dabar dar galima rasti taip dengtų stogų. Iki šiol skelti gontai išlieka pačia seniausia čerpinės dangos forma. Ši čerpinės dangos forma, buvo gaminama skeliant medieną išskirtinai rankiniu būdu. Netgi po to, kai atsirado pjūklai, gontai ir toliau buvo gaminami skeliant medieną. Juk pjaunant medieną pjūklas perpjauna medienos pluoštą, o skeliant rankiniu būdu, mediena atsiskiria išilgai pluošto ir lieka nepažeista per visą gonto ilgį.
Gontai (vok. holzschindeln) – medinė stogų danga, gaminama iš maumedžio ar ąžuolo
Istoriniai šaltiniai patvirtina, kad dauguma vėlyvųjų viduramžių visuomeninių ar valstiečių namų stogai buvo dengti medinėmis čerpėmis, gontais. Ir tik kai naudojimosi miškais teisė perėjo į žemvaldžių rankas ir reikalinga statyboms mediena turėjo būti perkama iš jų, namų su mediniais stogais dalis sumažėjo. Nors ir tada, kai kuriuose Europos rajonuose jie liko dominuojančia stogų dangos forma. Transporto vystymasis ir pramoninė kitų stogų dengimo medžiagų gamyba taip pat tapo svarbia namų kiekio su mediniais stogais sumažėjimo priežastimi.
Techninės savybės
Niekas neneigia, kad medinis namas sukuria nepakartojamą, naudingą sveikatai mikroklimatą, paliekantį optimalų oro drėgnumą namo viduje. Lygiai tokį patį poveikį turi ir medinė gontų ar skiedrų danga. Visoms rinkoje parduodamoms dangoms suteikiama 5 – 20 metų garantija. Tai nemažai, tačiau gontų danga, galima drąsiai teigti, tarnaus 100 ir daugiau metų. Kokybiškai dengiant gontais stogą, dažniausiai trimis sluoksniais, danga sieks 3 cm ir daugiau, užtikrinant visišką hermetiškumą. Taigi, tokiu būdu, žiemą vyksta šilumos akumuliavimas pastoginėje erdvėje, o pati danga tarnauja šimtą ir daugiau metų nereikalaujant papildomos priežiūros. Iš pažiūros trapi danga užtikrina patikimą apsaugą nuo lietaus, vėjo, kaitros, šalčio. Per lietų, gontų čerpelės nuo drėgmės pabrinksta ir danga sandariai susiglaudžia. Po lietaus džiūdamos čerpelės truputį išsigaubia, tuo užtikrindamos praputimą ir perteklinės drėgmės pašalinimą. Dėl to, kad dangos mediena „kvėpuoja“ ir montuojant padaromas oro tarpas tarp dangos ir stogo konstrukcijos, vyksta stogo ventiliavimas, kas ženkliai prailgina nešančiųjų konstrukcijų ir pačios dangos tarnavimo laiką. To dėka, tokiame name vasarą bus vėsu, nes medinė danga stipriai neįkaista, o žiemą, medinis dangos sluoksnis sulaikys dalį namo atiduodamos šilumos.
Techninės maumedžio ir ąžuolo medienos savybės, joje esančios rauginės (taninai) medžiagos, daro dangą ypač atsparią aplinkos poveikiui. Statant namą nereikia montuoti stiprios stogo konstrukcijos, kas ypač svarbu įrengiant mansardą. Dangą galima montuoti ir esant žemoms temperatūroms. Kai kuriose Europos šalyse paplito ir pastatų fasadų apdaila gontais. Tai įtakoja minimalios išlaidos sienų dangų priežiūrai. Medinė gontų danga – tai elementas pritraukiantis aplinkinių žvilgsnius, taip pat reikalaujantis atitinkamo stilistinio ir architektūrinio sprendimo. Tai architektūrinės saviraiškos būdas, leidžiantis įgyvendintis pačius drąsiausius sprendimus.
Medienos rūšys
Maumedis (Larix decidua) – tai visžalis spygliuotis. Maumedžio mediena laikoma viena iš kiečiausių tarp spygliuočių. Tačiau kartu, tai elastinga, skali, sakinga ir atspari drėgmei mediena. Išorinė balaninė mediena gaminant gontus pašalinama. Mediena turi rausvai rudą atspalvį. Lyginant su ąžuolu, ji nedaug nusileidžia jam kietumu, tačiau lenkia atsparumu. Be to dėl ypatingos sakų sudėties su laiku maumedžio mediena tik tvirtėja. Maumedžio mediena pasižymi ir gydomosiomis savybėmis dėl joje esančių antioksidantų ir biologiškai aktyvių maistingųjų medžiagų. Maumedinius gontus galima sandėliuoti nors ir šimtą metų ir jie vis tiek tiks montavimui. Maumedinių gontų privalumas remiasi unikaliomis maumedžio savybėmis:
- didelis atsparumas puvimui ir vabzdžių be kitų kenkėjų pažeidimams;
- didelis nusidėvėjimo laikas;
- pačios medienos struktūros grožis ir jos dekoratyvinės savybės.
Ąžuolas (Quercus robur) – plačiai paplitęs vasarą žaliuojantis lapuotis, pasižymintis tvirta, kieta šerdimi. Tamsiai ruda šerdis apsupta šviesia balanine mediena, kuri nenaudojama gontų gamyboje. Dėka didelio kiekio joje esančių rauginių medžiagų mediena yra atspari išorės veiksniams ir puvimui. Oro sąlygos labai lėtai įtakoja medienos nusidėvėjimą. Ąžuoliniais gontais rekomenduojama dengti dangas, reikalaujančias ypatingos kokybės. Dėl didesnės nei maumedžio balanos, mažėja gontų gaminimo išeiga, kas sąlygoja didesnę jų kainą. Kaip nedidelį trūkumą galima įvardinti trumpesnį nei maumedinių gontų tarnavimo laiką.
