Atėjo laikas perkainoti vertybes. Bent jau kalbant apie būstą. Atrodo dar neseniai vertybe buvo laikomas „degtukų dėžute“ vadinamas butas blokiniame daugiaaukštyje. Vėliau Lietuvoje dygo „pilaitės“ – postkomunistinės architektūros namai. Žiūrint per šiandienos prizmę, visi šie pastatai neatitinka šiuolaikinių komforto, ekonomiškumo ir ekologiškumo standartų. Tuo metu apie gerą savijautą patalpoje nebuvo mąstoma. O apie racionalias išlaidas pastatų šildymui, galbūt, buvo draudžiama net šnekėti.
Supratimas – jau kitas
Šiandien pastatas yra tarsi didelė funkcionuojanti mašina su savo šildymo, vėdinimo, vėsinimo, apšvietimo ir kitomis komfortišką aplinką kuriančiomis sistemomis. Kuriant pastatą duoklė atiduodama ne tik estetiniam, bet ir fiziniam komfortui. Jau suprantama, kad žmogus pastate turi jaustis gerai.
Džiugu, kad ne tik inžinieriai, bet ir užsakovai domisi moderniais sprendimais. Jaunosios kartos inžinieriai jau nebesuvokia aukšto komforto ir sveikų patalpų be grindinio šildymo, šviežio oro patiekimas neįsivaizduojamas be rekuperacinės vėdinimo sistemos, o šilumos siurblio privalumai gali būti išpyškinti kaip poteriai. Atsiranda suvokimas, kad namo inžinerinė sistema nėra taip lengvai keičiama kaip plytelės, tapetai ar sienų dažai. Sienose ar grindyse užbetonuoti nekokybiški vamzdžiai gali pražudyti visą namą. Na, jeigu ne tai, tai mažų mažiausiai teks daužyti prabangias, ne vieną dešimtį ar šimtą litų už kvadratinį metrą kainuojančias plyteles.
Jei į pastatą žvelgiame šiuolaikišku racionaliu požiūriu, jis jau nebus betono, stiklo ir kitų tarpusavyje derančių interjero elementų visuma. Nebeturi kilti klausimų, kaip pastatas vėsinamas ar šildomas. Žmogus turi jaustis fiziškai taip gerai, kad galėtu džiaugtis architekto darbo vaisiais – estetiniu komfortu.
Kita vertus, komfortą kuriančios inžinerinės sistemos neturėtu riboti architekto kūrybinės laisvės. Tokių sprendimų nėra daug. Nesvarbu, apie kurią inžinerinę sistemą šnekama. Savaime suprantama, architekto laisvė turėtų būti įperkama užsakovui, o visas kūrybinis procesas neturėtų baigtis fasadą darkančiais kondicionierių blokais ar depresija darbe užkrečiančiomis pakabinamomis lubomis.
Naujausias inžinerinis sprendimas
„Uponor“ – bendra Vokietijos ir Suomijos kompanija, jau daug dešimtmečių kurianti inžinerinius sprendimus moderniems pastatams. Šiuo metu Lietuvoje komerciniuose ir viešuosiuose pastatuose taip pat pradedama diegti „Uponor“ termoaktyvių pastatų sistema. Ji naudojama tiek šildymui, tiek vėsinimui. Šios sistemos esmė – specialūs plastikiniai vamzdžiai sumontuojami perdangoje betoninių konstrukcijų liejimo etape. Vėliau jie šildo arba vėsina šias konstrukcijas, o šios adekvatų poveikį išspinduliuoja į patalpas.
Vėsinimas ir šildymas konstrukcijomis yra vienas naujausių sprendimų inžinerijoje. Dar praėjusio amžiaus pradžioje inžinieriai stengėsi realizuoti tokias sistemas, tačiau nebuvo tinkamų produktų. Dabar, kai PE-Xa plastikiniai vamzdynai pasiekė technines aukštumas, atsirado galimybė įgyvendinti šias idėjas. Pirmieji pastatai, kurių patalpas šildė bei vėsino konstrukcijose sumontuotos sistemos, buvo pastatyti prieš dvidešimt metų. Nuo to laiko šis sprendimas laikomas ekonomiško eksploatavimo ir komforto patalpose etalonu.
Labai svarbu tai, kad perdangose išlietas betonas panaudojamas kaip šildymo ar vėsinimo priemonė ir kaip energijos akumuliatorius. Akumuliacinės betono savybės panaudojamos perteklinei ar pigiausiu laiku gaminamai energijai. Pavyzdžiui, vasaros naktimis atvėsintos konstrukcijos puikiai vėsina patalpas dienos metu. Statistiniai duomenys rodo, kad Lietuvoje net karščiausią liepos mėnesį oro temperatūra naktį nukrenta žemiau 17 °C. To pakanka, kad tokios temperatūros oras pučiamas per aušyklės šilumokaitį, kuriuo cirkuliuoja perdangoje įlietų vamzdžių vanduo, atvėsintų perdangą iki 20 °C. Ji vėliau visą dieną nemokamai vėsins patalpas. Patalpos ir perdangos temperatūros yra valdomos automatiniu būdu ir vartotojas gali pats pasirinkti, kokia temperatūra jam yra priimtiniausia.
Termoaktyviose perdangose panaudojamas žemų temperatūrų šildymo ir aukštų temperatūrų vėsinimo agentas. Todėl čia puikiausiai galima išnaudoti ir alternatyvios energijos šaltinius. Pavyzdžiui, šilumos siurblys, veikiantis tiek šildymo, tiek vėsinimo režimais, galės pigiai vėsinti patalpas vasarą ir jas šildyti žiemą. Žiemą perdanga veikia kaip grindinis šildymas, o vasarą vėsa sklis iš lubų. Abiem šiais atvejais didžioji dalis energijos yra perduodama ją išspinduliuojant. Tai pats natūraliausias ir sveikiausias šildymo bei vėsinimo būdas. Nereikia pamiršti ir to, kad žmogaus kūnas didžiausią komfortą jaučia tuomet, kai yra šildoma jo apatinė dalis – kojos, o jeigu vėsinama – galva, pečiai, krūtinė. Esant tokioms sąlygoms šildymo metu patalpoje gali būti palaikoma žemesnė, o vėsinimo – aukštesnė temperatūra palyginti su kitais šildymo ir vėsinimo būdais. Nepaisant to žmogus jausis taip pat komfortiškai ar dar geriau.
Pridėtinę vertę sukurti nesunku
Iš termoaktyvių perdangų nesklinda triukšmas. Kai kam gali keistai atrodyti toks paaiškinimas, jei kalbama apie šildymą – juk tradicinis grindų šildymas taip pat yra begarsis. Tačiau jei kalbėti apie vėsinimą, situacija yra visai kitokia. Tradiciniai kondicionieriai nemažą triukšmą kelia tiek patalpų viduje, tiek lauke, jei išoriniai blokai yra pakabinami ant fasadinių sienų. Jau nekalbama apie tai, kaip jie sudarko fasadus.
Triukšmą keliančių kondicionierių į patalpas pučiamas oras dažnu atveju yra pernelyg šaltas. Jis neretai tampa peršalimo ar kitokių susirgimų priežastimi.
Kai vėsa į patalpas sklinda iš termoaktyvios perdangos, nusistovi tolygi temperatūra visame jos plote, todėl nėra šalto oro konvekcijos. Šis vėsinimo būdas yra visiškai begarsis ir labai taupus.
Šiame technologijų raidos etape yra labai svarbu atrasti technologijas, kurios kuria pridėtinę vertę vartotojui, o ne naudoti jau atgyvenusias, leidžiančias tik užsidirbti gamintojui ar pardavėjui. Termoaktyvios perdangos yra valdomos modernia, patogia elektronine kontrolės sistema. Su ja reguliuojama patalpų temperatūra ir jos darbo laikas. Tai mažina vartotojo išlaidas ir palaiko komfortiškas sąlygas. Radiatoriai ar kondicionieriai, įdiegus termoaktyvias perdangas, yra nebereikalingi. Jie nedarkys interjero, neužims papildomai vietos, nerinks dulkiu ir kitaip neterš aplinkos. Architektui ir dizaineriui paliekama pilna laisvė kūrybai.
Įdiegus termoaktyvias perdangas, taip pat galima atsisakyti pakabinamųjų lubų. Lubos, kaip ir kitos patalpų plokštumos, tampa moliu meistro rankose – iš jų išminkomas bendras interjeras. Po pakabinamomis lubomis nebereikia slėpti didžiulių ortakių ar kondicionierių pajungimo vamzdelių. Vamzdelių tiesiog nebėra, ortakiai naudojant šią sistemą pasidaro tokio dydžio, kad gali būti įlieti į perdangas ar sumontuojami sienose. Sumažėja visa vėdinimo sistema, o tai reiškia ir išlaidos, susijusios su jos diegimu.
Racionaliam investuotojui labai svarbu atsisakyti pakabinamųjų lubų. Gana didelių erdvių po pakabinamosiomis lubomis nebereikia aukoti atgyvenusioms inžinerinėms sistemoms įrengti, galima rasti racionalesnių sprendimų. Antai atsisakius pakabinamųjų lubų pastatas, nekeičiant jo aukštingumo, gali būti ne 10, o 11 aukštų. Nauda – akivaizdi.
Sunku pasakyti kas labiau verčia keistis pastatus – ar architektūros minties laisvė, ar inžinerinės galimybės, ar žmogaus noras būti komfortiškose patalpose. Tačiau net ir beprotiškiausiuose architektūriniuose sprendimuose galima sukurti komfortiškiausią mikroklimatą diegiant moderniausias sistemas.
