Pastatų inžinerinėms sistemoms priskiremos: šildymas, vėdinimas, vandentiekis ir kt.
Vėdinimo sistemas
Mokslininkai yra nustatę, jog blogai vėdinamų patalpų oras yra kenksmingesnis už atmosferos orą. Taip yra todėl, kad patalpoje yra daug taršos šaltinių, tai – higienos aerozoliai, buities chemikalai, naminiai gyvūnai.
Be to, patalpose orą teigiamais jonais teršia televizoriai bei kompiuterių monitoriai. Todėl blogai vėdinant patalpas sutrinka teigiamų ir neigiamų jonų santykis.
Žinoma, yra ir „žemiškesnių” priežasčių dėl ko verta namuose įsirengti vėdinimo sistemas, tada – ir nerūkanti žmona nepriekaištaus, ir sutuoktinis galės komfortiškai save nuodyti. Išvada: darni šeima – šiuolaikiškai vėdinamuose namuose. Žinoma, komfortiškas gyvenimas taip pat nepigus: pirmiausia modernios vėdinimo sistemos „išvėdins” užsakovo piniginę.
Skirtingi reikalavimai
Vonios kambaryje geriau tiks ventiliatorius su apsauga nuo drėgmės: trumpas jungimas neįvyks ir drėgnas oras nepateks į ortakį. Vonios kambaryje rekomenduojama montuoti ventiliatorių su drėgmės davikliu. Jis užkirs kelią drėgmei, taigi geriau išdžiūs skalbiniai, nerasos veidrodis, neatsiras pelėsių.
Ypač galingo ventiliatoriaus reikia virtuvėje. Įrenginio galingumas apskaičiuojamas padauginus virtuvės tūrį iš dešimties (neskaičiuojant baldų tūrio). Pavyzdžiui, 10 kvadratinių metrų ploto virtuvei reikės 220-300 kubinių metrų per valandą gebančio „prafiltruoti” ventiliatoriaus. Skirtingai nuo tualeto ir vonios kambario, virtuvėje galima įrengti ne tik ištraukimo, bet ir iš lauko tiekiančią orą ventiliacijos sistemą. Virtuvėje taip pat galima įrengti recirkuliacinę vėdinimo sistemą, kuri nuo kvapų ir dūmų išvalytą orą grąžina į patalpą. Labai efektyvūs ištraukiamieji gaubtai virš viryklių, pašalinantys blogą orą per ortakius į lauką. Geresni modeliai ištraukiamą orą išdžiovina – ventiliatorius ir ortakiai yra apsaugomo nuo drėgmės, o įmontuoti filtrai išvalo jį nuo priemaišų. Kartais reikia ištraukiamąją ventiliaciją įrengti ir gyvenamosiose patalpose. Tada ventiliatoriaus našumas skaičiuojamas kambario tūrį padauginus iš trijų. Žinoma, galima pasielgti ir paprasčiau: įsigyti tokio našumo prietaisus, kad kiekvienam šeimos nariui per valandą „tektų” 40 kubinių metrų išvalyto oro.
Vandens sistemos
Priklausomai nuo reikalingo slėgio pastatui, nuo esamo slėgio lauke, nuo pastato paskirties vandentiekio sistemai reikalingi skirtingi elementai ir pagal tai sistemos skirstomos:
- Sistema be siurblių ir bakų. Ši sistema tinka daugumai pastatų ir pritaikoma, kai lauko vandentiekio tinkle yra pastovus slėgis didesnis už reikalingą pastatui. Tai sistema su bakais (atvirais). Ji naudojama pirtyse, skalbyklose, kai kuriose laboratorijose, kai prie vandens ėmimo taškų turi būti nedidelisvienodas slėgis ir būtina vandens atsarga. Iš gatvės vandentiekio vanduo tiekiamas į baką. Bakas visuomet yra pilnas vandens, todėl jame yra tam tikra atsarga. Vandenį imant tik iš bako sistemoje yra pastoviai vienodas nedidelis slėgis. Sistema su siurbliais. Ją pritaiko pramoniniuose pastatuose, pavyzdžiui: mašinų plovyklose, kai gatvės vandentiekis pajėgia tiekti vandens kiekį, tačiau vandens slėgis per mažas, o vandens suvartojimas beveik pastovus sistemos darbo bėgyje.
- Sistema su siurbliais ir bakais. Šią sistemą naudoja pastatuose, kai lauko vandentiekyje slėgis nedidelis, vanduo nepakyla į viršutinius pastato aukštus, vandens vartojimas labai nevienodas ir yra kur pastatyti bakus. Paleidus siurblį vanduo teka į sistemą vartojimui, o perteklius į baką. Pripildžius baką siurblį automatiškai išjungia, o vanduo imamas iš bako.
- Sistema su siurbliais ir hidroforais, pastatuose be pastogių nėra kur pastatyti vandens bakų, todėl naudoja hidroforus kuriuos galima statyti, bet kuriame aukštyje net rusyje. Dirbant siurbliams vanduo teka į vamzdynus, o perteklius į baką. Pripildant baką vandeniu jame esančio oro tūris mažėja, todėl didėja slėgis. Kai slėgis bake padidėja iki maksimalaus, siurbliai automatiškai išjungiami, o vanduo imamas iš bako. Vandenį spaudžia oras.
- · Zoninis vandentiekis. Vidaus vandentiekio sistemoje slėgis neturi viršyti 60 metrų, todėl aukštų pastatų vandentiekis skirstomas į zonas. Zonos aukštis imamas iki 50 m. Apatinė zona imama tokio aukščio, kad pakaktų lauko vandientekio slėgio. Į viršutines zonas vandenį tiekia siurbliai panaudojant bakus. Tarp zonų paliekami techniniai aukštai, magistralėms pravesti.
Šildymo Sistemos
Šildymo sistema tai kompleksas įrenginiu, skirtu reikiamo šilumos kiekio gavimui transportavimui ir perdavimui visomsšildomoms patalpoms.
Šildymo sistemos įrengimai projektuojami ir įrengiami kartu su pastatu statyba, o taip pat ju elementai derinami sustatybinėmis konstrukcijomis bei patalpų išplanavimu – todėl jos laikomos statybos technikos šaka. Tačiau lygiagrečiai tai energetikos sritis – nes susiję su energijos vartojimu.
Šildymo sistemos įrenginiai veikia visa patalpų eksploatavimo laika, todėl jie priskiriami prie pastatu inžineriniu (technologiniu) įrenginiu. Pagrindinė šildymo paskirtis – sudaryti šilumini komfortą patalpose esant šaltajam laikotarpiui. Šildymo sistema turi
kompensuoti šilumos nuostolius per išorines atitvaras ir šilumos kieki, reikiama prasiskverbusiam (patenkančiam pro duris, langus, jas atidarinėjant, o taip pat pro visus aitvaru nesandarumus) lauko orui pašildyti.
Lauko oro temperatūra metu laikotarpyje keičiasi, tuo tarpu patalpų vidaus temperatūra turi likti pastovi. Todėl šilumos nuostoliai per išorines atitvaras keičiasi, kaip ir patalpos ir lauko oro temperatūrų skirtumas.
Pagrindiniai šildymo sistemų elementai
Šildymo sistemos susideda iš 3 pagrindiniu konstruktyviniu elementu:
• šilumos generatorius (šilumokaitis ar katilas)
• šildymo prietaisai
• vamzdžiai arba kanalai su atitinkama armatūra
Šilumos šaltinis – šilumos generatorius (katilas) arba šilumokaitis skirtas šilumos gavimui deginant kurą arba iš kito šilumos šaltinio. Šilumos šaltinis gali buti pačiame pastate (patalpoje) ar už jo ribų. Šildymo prietaisai perduoda šiluma nuo šilumnešio šildomai patalpai. Būna labai įvairiu tipu ir formų, atiduoda skirtinga šilumos kieki. Vamzdžiais arba kanalais transportuojama šiluma nuo šilumos mainu įrengimo i šildymo prietaisus. Veikimo principas: šiluma, kuri gaunama deginant kurą šiluminės energijos generatoriuje, perduodama judančios
terpės (šilumnešio) pagalba šildomiesiems paviršiams, nuo kuriu patenka i patalpas.
Vandeninės šildymo sistemos
Vandeninėse šildymo sistemose centriniame šilumos generatoriuje (katile) šildomas vanduo, kuris vamzdynais patenka i šildymo prietaisus. Per šildymo prietaisu sieneles vanduo savo šiluma atiduoda patalpos orui, atvėsta ir vamzdynais grįžta i katilą pakartotinam pašildymui. Šiose sistemose šildymo prietaisu paviršiaus temperatūra nėra aukšta (50…100 0C) ir labiausiai tinkama higieniškai. Esminiu tokiu sistemų privalumu galima laikyti galimybe keisti šilumnešio (vandens) temperatūra plačiose ribose. Tai leidžia pritaikyti šildymo prietaisu šilumos atidavimo centrini reguliavimą. Tai labiausiai paplitusios šildymo sistemos. Vanduo pasižymi dideliu šiluminiu imlumu, tankiu, jis nesuspaudžiamas.
Privalumai:
– keičiant tiekiamo vandens temperatūra palaikoma pastovi patalpos oro temperatūra;
– higieniškai ir priešgaisriniu požiūriu priimtina reguliuojama šildymo prietaisu paviršiaus temperatūra;
– patikimos eksploatacijos požiūriu (tylios, ilgaamžiškos, paprastas aptarnavimas).
Trukumai:
– didelė šiluminė inercija (lėtesnis reguliavimas);
– didelis hidrostatinis slėgis.
