20 metų ir 300 tūkstančių litų. Tokią kainą jau sumokėjo kaunietis Julius Liutkus, bandantis susigrąžinti Šiauliuose paveldėtą žemės sklypą.
67 metų J. Liutkus nebežino valstybinės institucijos, į kurią nebūtų kreipęsis dėl valdininkų ir politikų savivalės.
Teisininkams už paslaugas jau trečdalį milijono litų sumokėjęs J. Liutkus trauktis neketina – sieks, kad jam pagalius kaišiojantys veikėjai atsakytų savo turtu.
Tuo tarpu Šiaulių miesto savivaldybė irgi neketina nusileisti – ji dangstosi visuomenės interesu ir Talšos parko detaliuoju planu, neleidžiančiu šioje rekreacinėje teritorijoje atkurti nuosavybės.
Beje, šį dokumentą teismas yra panaikinęs dėl padarytų procedūrinių pažeidimų.
„Jie iš manęs tikrai negaus nė cento, už kurį galėtų nusipirkti degtukų nuosprendžiui sudeginti”, – J. Liutkus, kuris šių metų lapkričio 15-ąją minės kovos dėl paveldėtos žemės 20 metų sukaktį, nenusiteikęs greitai baigti karo su valdininkais.
Žemę padovanojo teta
Šiaulių apylinkėse gimęs ir į tremtį septyneriems metams iškeliavęs J. Liutkus grįžęs gimtinėje praleido visą jaunystę.
Ne vieną statinį Šiauliuose ir apylinkėse statęs vyriškis 1991 metų lapkričio 15-ąją paprašė, kad jam būtų atkurta nuosavybės teisė į miesto pakraštyje esančioje Tinklų gatvėje paveldėtą žemę.
Kone dešimtmetį vyrui teko įrodinėti giminystės ryšius su teta Stanislava Pilkiene, kuri ją prižiūrėjusiam sūnėnui padovanojo per 5,5 ha žemės.
2000 metų kovą vyriškiui Tinklų gatvėje buvo atmatuotas 20 arų sklypas – sugrąžinti daugiau žemės miesto teritorijoje neleido įstatymas.
Tačiau 2002 metais ši įstatymo norma pasikeitė, todėl J. Liutkus paprašė atkurti visą nuosavybę.
„Visko sugrąžinti nebuvo galima, nes dalis žemės jau buvo užstatyta. Tačiau Talšos paežerėje iki šiol plyti 3,5 hektaro laisvos žemės”, – sakė dalį nuosavybės į Zarasų rajoną perkėlęs vyriškis.
2003 metų balandį Šiaulių apskrities žemėtvarkininkai išsiuntė raštą Šiaulių miesto savivaldybei, kad J. Liutkui būtų suformuotas ir atmatuotas žemės sklypas. Per mėnesį tai padaryti turėję valdininkai tylėjo iki liepos pabaigos.
Planus pakoregavo teismas
2004 metais buvo pradėti rengti Talšos, Salduvės ir Aleksandrijos parkų detalieji planai. Sugrąžinti nuosavybę miesto ar miško parkuose neleidžia įstatymas, todėl J. Liutkus kreipėsi į teismą.
Po ilgo bylinėjimosi kauniečiui pavyko įrodyti, kad visuomenei per viešąjį svarstymą buvo pristatytas kitoks Talšos parko detaliojo parko projekto variantas.
„Visur buvo nurodoma, kad Talšos parkas yra 119 hektarų, o galutiniame detaliojo plano variante jis išaugo iki 133,4 hektaro.
Neabejoju, kad taip buvo rasta formali priežastis negrąžinti man nuosavybės”, – piktinosi J. Liutkus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 metų pabaigoje Talšos parko detalųjį planą dėl padarytų pažeidimų panaikino. Tačiau toks teismo sprendimas nieko nepakeitė – J. Liutkus žemės iki šiol neatgavo.
Sieks asmeninės atsakomybės
Nuosavybės neatgaunančio vyriškio neįtikino ir argumentai, kad jo paveldėtas žemės sklypas traktuojamas kaip miško parkas: „Jokio čia miško nėra – yra mano paties prieš keliasdešimt metų pasodinti ir jau užaugę medžiai, o ne miškas.”
J. Liutkus įsitikinęs, kad į jo žemę yra nusitaikę vietiniai veikėjai. Kaunietis žino ir priežastį – žemė šioje miesto vietoje itin brangi. Jis pats 20 arų sklypą pardavė už pusę milijono litų.
Kaunietis pripažino, kad Talšos ežero pakrantė yra labai svarbi miestiečiams: „Tegul man negrąžina pačios pakrantės, tik žemę už pėsčiųjų tako. Anapus kelio kaip tik yra laisvos žemės.
Tegul grąžina kaip rekreacinę teritoriją, kurioje pats kurčiau laisvalaikio parką arba valčių nuomos punktą. Tačiau man nesiūloma nieko.”
Kaunietį ne mažiau nustebino ir tai, kad toje pačioje teritorijoje esančioms namų valdoms netrukus bus suteikta galimybė plėstis – oficialiuose planuose paliktos baltos dėmės: „O čia gyvena teisėjai, politikai, turtingi verslininkai – patys suprantate.”
J. Liutkus jau bylinėjasi ir su dabartine Talšos parko detaliojo plano rengėja bendrove „Kauno komprojektas”.
Vyriškis neslėpė sieksiąs, kad dėl piktnaudžiavimo tarnyba būtų nubausti buvęs miesto meras Genadijus Mikšys, administracijos direktorius Vladas Damulevičius ir miesto vyriausioji architektė Rasa Budrytė.
„Mano tikslas – kad šie veikėjai atsakytų savo turtu. Mokesčių mokėtojų pinigų man nereikia”, – pareiškė du dešimtmečius dėl žemės kovojantis kaunietis.
Pretenzijas laiko nepagrįstomis
Šiaulių vyriausiosios architektės R. Budrytės visiškai nestebina kauniečio pretenzijos: „Visi žino, už kiek būtų galima parduoti žemę šioje miesto vietoje – vos kilometras nuo centro, Talšos ežero pakrantė. Tačiau priimtas politinis sprendimas šią teritoriją palikti visuomenei.”
R. Budrytė pripažino, jog savivaldybės užsakytas teritorijos detalusis planas iš tikrųjų buvo panaikintas. Bet specialistė aiškino, kad taip nutiko dėl planą rengusių architektų techninės klaidos pristatant projektą.
Pasak architektės, šią teritoriją dar prieš tris dešimtmečius buvo numatyta naudoti tik rekreacinėms reikmėms. Jai niekiniai atrodo ir J. Liutkaus argumentai, kad Tinklų gatvėje esančio žemės sklypo negalima priskirti parkui: „Gal jis ir pats sodino tuos medžius, bet jie užaugo. Be to, miškuose ir parkuose nebūtinai turi būti priaugę medžių – juk yra ir laukymių.”
Nieko nekeičiančia aplinkybe architektė pavadino ir dokumentuose nuo 119 iki 134 ha svyruojančias Talšos parko ribas – tikslus plotas paaiškės parengus detalųjį teritorijos planą.
R. Budrytė tik šyptelėjo išgirdusi kauniečio kaltinimus bandant užgrobti ar saviškiams atiduoti šį vertingą sklypą: „Jei įstatymas leis grąžinti miško ir miesto parkus, taip ir pasielgsime. J. Liutkui galėčiau nebent patarti kreiptis į įstatymų leidėjus. Kodėl niekam nekyla klausimų, kodėl nuosavybė negrąžinta Ąžuolyne Kaune ar sostinės Sereikiškių parke?”
Specialistė pripažino, kad paežerėje dvi šeimos bando atgauti 10 ha nuosavos žemės, bet priimtas sprendimas Talšos parko nemažinti: „Taip, žemėtvarkininkai buvo nurodę sugrąžinti nuosavybę, bet kilo neaiškumų, todėl nutarta neskubėti matuoti žemės, o daryti detalųjį teritorijos planą.”
