Ilgaamžis ketaus katilas
Vyrauja nuomonė, kad ketaus katilas labiau tinka įrengiant paprastą katilinę, reikalaujančią minimalių investicijų, ir nėra labai reiklus kurui. Čia yra dalis tiesos.
Kadangi ketaus katilas nėra toks jautrus korozijai kaip plieninis, jam nepavojingas kondensatas, kuris susidaro degimo metu grįžtant į katilą šaltam vandeniui. Tačiau čia reikia paminėti, jog ketaus katilas yra daug jautresnis temperatūrų pokyčiams – tai yra jame gali atsirasti įtrūkimų. Ketus neelastingas, jis trapus, todėl kintant temperatūrai ir atsiradus metalo įtempimui, jis gali trūkti. Kartais tą pastebėti būna sunku, nes po truputį sunkdamasis vanduo išgaruoja, ir nenuėmus katilo korpuso ir jo izoliacinės medžiagos, to pamatyti nepavyks.
Po kelerių eksploatacijos metų tarp ketaus katilų sekcijų gali atsirasti nesandarių plyšelių. Tiesa, šią problemą galima išspręsti perrenkant sekcijas ir užsandarinant plyšelius. Tokiu būdu galima pakeisti ir trūkusią sekciją.
Kitas ketaus katilų trūkumas tas, kad net ir paties geriausio špyžinio katilo naudingo veikimo koeficientas yra mažesnis nei plieninių katilų. Plieną apdirbti yra daug lengviau nei lieti špyžių, todėl plieninių kieto kuro katilų dūmų kanalai yra efektyvesni. Norintiems daugiau komforto, daugiau valdymo galimybių, ketaus katilai nebus geriausias pasirinkimas. Daugumos jų reguliavimas elementarus – traukos reguliatoriaus pagalba.
Didžiausias ketaus katilų privalumas – ilgaamžiškumas. Jei išvengiama staigių temperatūros pokyčių, ketaus katilai gali tarnauti 20-30metų ir ilgiau.
Plieninis katilas
Silpniausia plieninių katilų vieta – korozija. Šiems katilams ypač svarbu užtikrinti ne žemesnės nei 60 laipsnių C temperatūros grįžtantį vandenį, kad nesikauptų kondensatas. Kondensato yra ir smalose, kurios susidaro kūrenant šlapiomis malkomis ir kaupiasi ant vidinių katilo sienelių. Tikriausiai dėl šios priežasties pirkėjai pageidauja, kad degimo kameros sienelės būtų kuo storesnės, tačiau grąžinant į katilą atvėsusį vandenį ir kūrenant šlapiomis malkomis, plieninis katilas ilgai netarnaus.
Plieninių katilų yra ne tik aukštesnis naudingo veikimo koeficientas, tačiau ir platesnės valdymo galimybės. Be traukos reguliatorių plieniniai katilai gali turėti oro padavimo ar ištraukimo ventiliatorių, valdiklį, kuris gali valdyti tiek oro padavimą, tiek į katilą grįžtančio vandens temperatūrą.
Būtina tinkama eksploatacija
Kaip suderinti prieštaravimą, kai lauke yra 0 – +10°C, radiatoriuose turi būti 30–50°C, o katile negali būti žemiau 60°C? Tokiu atveju, tarp katilo ir šildymo sistemos būtina įrengti maišymo vožtuvą ar ventilį. Jo paskirtis – įvairiomis proporcijomis maišant vėsesnį iš sistemos grįžtantį vandenį su karštesniu iš katilo tiekiamu vandeniu palaikyti į sistemą tiekiamo vandens temperatūrą kiek žemesnę. Iš katilo imamą karštą vandenį galima panaudoti karšto buitinio vandens ruošimui. Priklausomai nuo lauko arba vidaus (patalpos) temperatūros, maišytuvą galima reguliuoti ranka arba elektrine pavara – mikroprocesoriniu reguliatoriumi.
Kokiais būdais garantuoti aukštą temperatūrą katile ir, pavyzdžiui, 30-50°C šildymo sistemoje?
Vienas paprasčiausių ir labiausiai paplitusių būdų – tarp katilo ir šildymo sistemos sumontuoti ranka valdomą ketureigį maišymo vožtuvą. Trieigis maišymo vožtuvas nepakelia grįžtančio į katilą vandens temperatūros, todėl naudojamas tik tam tikrais atvejais. Katilui ir šildymo sistemai įšilus iki darbinės temperatūros visada galima rasti tokią maišymo vožtuvo padėtį, kad būtų reikiama žemesnė temperatūra šildymo sistemoje ir pakankamai aukšta katile.
Dar viena sąlyga – malkų sausumas. Vieno kilogramo svorio malku šiluminė vertė tiesiogiai priklauso nuo drėgmės (vandens) kiekio. Kuo daugiau vandens, tuo mažesnė malkų šiluminė vertė, nes dalis degančių malkų išskiriamos šilumos sunaudojama vandeniui išgarinti.
Tik nukirstas medis gali turėti savyje apie 50 proc. vandens. Džiovinant suskaldytas malkas per vasarą, vandens kiekis jose gali sumažėti iki 30 proc. Po 1,5-2 metų džiovinimo po stogu gerai vėdinamoje malkinėje drėgmė gali pasiekti 20 proc. Deginant drėgnas malkas, katilas nepasiekia nominalios galios, sunkiai ir ilgai įsikuria , per žema dūmų temperatūra, katilas rūksta, ne visiškai sudega (susmilksta) malkos, katilo kaitinimo paviršiai greitai apsineša suodžiais ir degutu – reikia labai dažnai valyti katilo sieneles, taip pat pašalinti kur kas didesnį kiekį ne visiškai sudegusių pelenų. Taigi malkų drėgnumas yra labai svarbus veiksnys.
Tačiau vien sausų malkų degimas nepanaikina drėgmės kondensavimosi ir deguto atsiradimo ant katilo sienelių problemos. Drėgmė kondensuojasi ant katilo sienelių, todėl svarbi jų temperatūra. Ji priklauso nuo vandens temperatūros katile, nes viršutinėje ir apatinėje dalyje yra skirtinga. Įvairių gamintojų duomenimis, kondensacija malkiniame katile nevyksta, kai tiekiamo į šildymo sistemą vandens temperatūra yra 60-80°C, o grįžtamo – ne žemesnė 45-60°C.
Katilo galios parinkimas
Katilo galingumas apskaičiuojamas atsižvelgiant į šildomų patalpų plotą (tūrį). Skaičiuojama, kad 1 kW reikia apšildyti 10 kv. m, esant 2,5 metro aukščio patalpoms. Dažniausiai įvairiems poreikiams (pvz., vandens šildymas) pridedama 20-30 procentų galingumo.
Kieto kuro katilai kūrenami periodiškai Todėl norint įšildyti per tą laiką atvėsusią sistemą ir sukaupti šilumos atsargos būsimai technologinei pertraukai, kietojo kuro katilo nominali galia turi būti 1,2-1,3 karto didesnė už apskaičiuotą pastato šilumos maksimalų poreikį. Pagal galiojančias normas bet kokios kuro rūšies katilų galia turi būti mažiausiai 1,1 karto didesnė už šilumos poreikį.
Daugiau informacijos:
