Darbo aplinka, tai darbuotoją tiesiogiai supanti erdvės dalis, kurioje jį gali veikti kenksmingi ir pavojingi veiksniai.Meteorologines aplinkos sąlygas (mikroklimatą) sudaro:
šiluminė spinduliuotė, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, oro judėjimo greitis, slėgis. Šie parametrai labai svarbūs darbingumui, žmogaus šilumos apykaitai, šiluminei organizmo pusiausvyrai.
Higieninės darbo sąlygos.dirbančiojo žmogaus organizmas reaguoja į daugelį įvairių dirgiklių:darbo operacijų trukmę, klausos, uoslės, regėjimo bei lytėjimo organų poveikį.
Darbinę veiklą koordinuoja centrinė nervų sistema sudėtingais neurohumoraliniais ryšiais.
Žmogus greitai pavargsta, jeigu netinkamai organizuotas darbas. Patalpos temperatūra turi būti reguliuojama, kad jos svyravimai neveiktų žmogaus organizmo. Darbo patalpų temperatūra neturi būti aukštesnė kaip 28º C. Dirbant lengvą fizinį darbą, geriausia savijauta esti, kai oro temperatūra 16 – 20 ºC,o dirbant sunkų fizinį darbą – 10-15º C. Be to, tai priklauso nuo oro cirkuliacijos greičio, oro drėgmės. Efektyvi temperatūra, tai tokia temperatūra, kurią žmogus jaučia esant tam tikrai santykinei oro drėgmei be jokio oro judėjimo.
Oro drėgmę darbo vietose apibūdina santykinė oro drėgmė. Tai santykis absoliučios ir maksimalios drėgmės konkrečiomis temperatūros sąlygomis. Optimali santykinė oro drėgmė darbo patalpose turi būti 40 – 60 %. Didelė santykinė drėgmė žemoje temperatūroje gali sukelti organizmo peršalimą, o aukštoje temperatūroje – organizmo perkaitimą. Mikroklimato parametrų leistinieji dydžiai yra privalomi, o optimalūs – rekomenduojami. Parametrų dydžiai apibrėžiami Higienos normoje HN 69: 1997 Šiluminis komfortas ir pakankama šiluminė aplinka darbo patalpose.
Leistinosios ir optimalios meteorologinių sąlygų parametrų normos yra skirtingos,
atsižvelgiant į metų laiką ir darbo sunkumą.
Patalpų vėdinimas. Patalpose turi būti natūralus ir mechaninis vėdinimas. Patalpos
vėdinamos naudojant kondicionavimo įrenginius– kondicionierius.
Darbo vietų apšvietimas. Darbo vietų apšvieta gali būti natūrali ir dirbtinė. Natūrali
apšvieta – tai tiesioginiai ar išsklaidyti saulės spinduliai, kurių intensyvumas kinta,
atsižvelgiant į metų ir dienos laiką, debesuotumą, geografinę padėtį. Natūrali apšvita konstrukciniu požiūriu būna viršutinė, šoninė ir mišri. Dirbtinė apšvieta sukuriama elektriniais šviesos šaltiniais. Darbo vietos apšvietimui galimos trys sistemos: bendroji, vietinė ir mišrioji.
Bendras apšvietimas apšviečia tolygiai patalpą, vietinis apšvietimas užtikrina tam tikros vietos apšvitą. Plačiausiai naudojamas mišrus apšvietimas, kuris yra bendrojo ir vietinio apšvietimo derinys. Vienas vietinis apšvietimas draudžiamas. Naudojant vietinį apšvietimą bendrojo apšvietimo turi būti ne mažiau10%.
Pradėjęs eksploatuoti naujai pastatytą ar rekonstruotą įmonę, darbdavys privalo ne vėliau kaip per 3 dienas atlikti darbo vietų higieninį įvertinimą. Higieninius tyrimus atlieka visuomenės sveikatos centrų laboratorijos ir kitos akredituotos laboratorijos. Vertinimą organizuoja ir darbus finansuoja įmonė. Kenksmingi darbo aplinkos veiksniai įvertinami pagal higieninėje darbo sąlygų klasifikaciją apibrėžtus darbo sunkumo, įtampos ir kenksmingumo rodiklius.
