Respublikinės statybos normos
RSN 139-92 Pastatų ir statinių žaibosauga
2003-01-06
PATVIRTINTA
Statybos ir urbanistikos
ministerijos
1992 m. rugpjūčio mėn. 24 d.
įsakymu Nr. 148
RESPUBLIKINĖS STATYBOS NORMOS
RSN 139-92
PASTATŲ IR STATINIŲ ŽAIBOSAUGA
Šiomis normomis nustatomos priemonės žmonių gyvybei apsaugoti, neleisti žaibui sukelti gaisrą, sprogimą, griūtį, ir sunaikinti pastatus, statinius, medžiagas ir įrenginius.
Normų reikalavimus būtina vykdyti projektuojant, statant, rekonstruojant ir eksploatuojant pastatus, statinius ir įrenginius.
Normos netaikomos projektuojant ir įrengiant elektros perdavimo linijas, stočių ir pastočių elektrinę dalį, kontaktinius tinklus, radijo ir televizijos antenas, telegrafines, telefonines ir radiotransliacines linijas, o taip pat pastatus ir statinius, kuriuose laikomos, naudojamos ir gaminamos sprogstamos medžiagos.
1. Bendroji dalis
1.1. Žaibosaugos įrengimo būtinumas ir jos kategorija, o naudojant strypų bei trosų žaibolaidžius – saugos zonos tipas nustatomi pagal l lentelę. Vidutinė metinė perkūnijos trukmė ir galimų žaibo smogių į pastatus ir statinius skaičius per metus nustatomas pagal 2 priedą, o įvairių tipų žaibolaidžių saugos zonos – 3 priedą.
1.2. Pastatai ir statiniai pagal žaibosaugą priskirti I ir II kategorijai, turi būti apsaugoti nuo tiesioginių žaibo smūgių, antrinio jo poveikio ir aukšto potencialo perdavimo antžeminėmis ir požeminėmis metalinėmis komunikacijomis.
Pastatai ir statiniai, pagal žaibosaugą priskirti III kategorijai, turi boti apsaugoti nuo tiesioginių žaibo smūgių ir aukšto potencialo perdavimo antžeminėmis komunikacijomis.
Lauko įrenginiai pagal žaibosaugą priskirti II kategorijai turi boti apsaugoti nuo tiesioginių žaibo smūgių ir antrinių jo poveikių, III – nuo tiesioginių žaibo smūgių.
Didelių pastatų viduje (plotis viršija 100 m) būtina įrengti priemones potencialui išlyginti.
1.3. Visam pastatui ar statiniui turi būti įrengta I kategorijos žaibosaugą, jeigu jame yra patalpų, kurioms būtina I ir II arba I ir III kategorijos žaibosaugą.
Kai I kategorijos žaibosaugos patalpų plotas mažiau 30% viso pastato ploto, tai pastato žaibosaugą galima įrengti pagal II kategorijos reikalavimus. Šiuo atveju įvaduose į I kategorijos patalpas turi boti numatyta apsauga nuo aukšto potencialo perdavimo požeminėmis ir antžeminėmis komunikacijomis pagal 2.8 ir 2.9 punktų reikalavimus.
1.4. II kategorijos žaibosauga įrengiama pastatams ir statiniams, jei juose yra patalpų, kurioms reikalinga II ir III kategorijos žaibosaugą.
Jeigu II kategorijos žaibosaugos patalpų plotas sudaro mažiau 30% visų pastato patalpų ploto, tai pastato žaibosaugą galima įrengti III kategorijos. Šiuo atveju į II kategorijos patalpas turi būti numatyta apsauga nuo aukšto potencialo perdavimo požeminėmis ar antžeminėmis komunikacijomis pagal 2.22 ir 2.23 punktų reikalavimus.
1.5. Kai pastatuose ir statiniuose yra 30% ir daugiau patalpų, kurioms būtina I, II arba III kategorijos žaibosauga, tai ji toms patalpoms įrengiama pagal 1.2. punkto reikalavimus.
Jeigu per 70% pastatų ir statinių ploto užima patalpos, kurioms pagal l lentelę žaibosauga nereikalinga, o likusią pastato dalį sudaro I, II ir III kategorijų žaibosaugos patalpos, apsauga turi būti numatyta tik nuo aukštų potencialų perdavimo komunikacijomis, įvestomis į patalpas, atsižvelgiant į kategorijas:
I kategorijai – pagal 2.8, 2.9 punktus;
II ir III kategorijai – prijungiant komunikacijas prie elektros įrengimus įžeminančio įrenginio, atitinkančio 1.7 punkto reikalavimus arba prie pastato gelžbetoninio pamato armatūros (pagal 1.8 punkto reikalavimus). Toks prijungimas taip pat turi boti numatytas vidinėms konstrukcijoms (neįvestoms iš išorės).
1.6. Pastatų ir statinių apsaugai nuo tiesioginių žaibo smūgių galima pasinaudoti natūraliais žaibolaidžiais: aukštais statiniais (Kaminais, vandentiekio bei prožektorių bokštais, oro elektros perdavimo linijomis ir t.t.), o taip pat kitų arti esančių statinių žaibolaidžiais.
Jeigu pastato arba statinio dalis patenka į natūralių žaibolaidžių arba gretimų objektų saugos zoną, tai apsauga nuo tiesioginių žaibo smūgių turi būti numatyta tik neapsaugotai pastato daliai.
1.7. Žaibosaugos įžeminimui galima naudoti visus elektros įrengimų įžemiklius, kuriuos rekomenduoja „Elektros įrenginių įrengimo taisyklės”. Išimtis – l kV įtampos elektros perdavimo oro linijų nuliniai laidai.
1.8. Pastatų ir statinių, išorinių įrenginių, žaibolaidžių atramų gelžbetoniniai pamatai, gali būti panaudojami žaibosaugos įžeminimui, tačiau turi boti garantuotas jų armatūros elektros ryšys. Armatūra turi būti pritvirtinta prie įdėtinių detalių.
Įžeminimui draudžiama naudoti pamatų armatūrą, jeigu jų apsaugai nuo korozijos naudojama epoksidinė arba kita polimerinė izoliacija vidutiniškai ar stipriai agresyviuose gruntuose ir esant jo drėgnumui mažiau 3%.
Įžemikliai išdėstomi po asfalto danga arba retai lankomose vietose (vejose, 5 m ir didesniu atstumu nuo važiuojamųjų ir pėsčiųjų gruntinių kelių ir pan.)
1.9. Pastatuose ir statiniuose, kurių plotis per 100 m, potencialo išlyginimui leidžiama panaudoti laikančiųjų konstrukcijų ir gelžbetoninių pamatų armatūrą arba 0,5 m žemėje ir giliau nutiestus horizontalius elektrodus, kurių skerspjūvis ne mažesnis 100 mm2. Elektrodai nutiesiami ne rečiau 60 m pagal pastato plotį ir prijungiami prie įžemiklio išorinio kontūro iš abiejų pastato pusių.
l lentelė
| Eil. Nr. | Pastatai ir statiniai | Vietovė | Saugos zonos tipas, naudojant strypų ir trosų žaibolaidžius | Žaibosaugos kategorija |
| 1 | 2 | 3 | 4 | 5 |
| 1. | Pastatai ir statiniai arba jų dalys, kurių patalpose pagal „Elektros įrenginių įrengimo taisykles” yra S-I ar S-II zonos | Visoje Respublikos teritorijoje | A | I |
| 2. | Taip pat S-Ia, S-lb, S-IIa zonos | -„- | Galimam žaibo pataikymo j pastatus arba statinius skaičiui per metus N > 1 – A, N ≤ 1 – B | II |
| 3. | Išoriniai įrenginiai priskirti S-lg zonai | Visoje Respublikos teritorijoje | B | II |
| 4. | Pastatai ir statiniai arba jų dalys, kurių patalpose yra G-I, G-II, G-IIa zonos | -„- | I ir II atsparumo ugniai pastatams ir statiniams, kai 0,1 <N ≤ 2 ir III-V atsparumo ugniai kai 0,02 < N ≤ 2 – B, kai N >2 – A | III |
| 5. | Kaimo vietovėse, esantys nedideli III-V atsparumo ugniai statiniai, kurių patalpose yra G-I, G-II, G-IIa zonos | Visoje Respublikos teritorijoje kai N < 0,02 | III (p. 2.30) | |
| 6. | Išoriniai įrenginiai ir atviri sandėliai, kuriuose yra G-III zonos | -„- | Esant 0,1 < N ≤ 2 – B, o N>2 -A | III |
| 7. | III, IIIa, IIIb, IV, V atsparumo ugniai pastatai ir statiniai, kuriuose nėra sprogimo ar gaisro atžvilgiu pavojingų patalpų | -„- | Esant 0,1 < N ≤ 2 – B, o N>2 -A | III |
| 8. | Lengvų metalinių konstrukcijų su degia termoizoliacija IV atsparumo ugniai pastatai ir statiniai, kuriuose nėra sprogimo ar gaisro atžvilgiu pavojingų patalpų | Visoje Respublikos teritorijoje | Esant 0,02 < N ≤ 2 – B, o kai N>2 – A | III |
| 9. | Nedideli III-V atsparumo ugniai pastatai, esantys kaimo vietovėje ir neturintys sprogimo bei gaisro atžvilgiu pavojingų patalpų | Visoje Respublikos teritorijoje III, IIIa, IIIb, IV, V atsparumo ugniai pastatams, kai N < 0,1; IVa atsparumo ugniai, esant N < 0,02 | III (p.2.30) | |
| 10. | Skaičiavimo centrų pastatai, tame tarpe ir miestuose | Visoje Respublikos teritorijoje | B | II |
| 11. | III-V atsparumo ugniai gyvulininkystės ir paukštininkystės pastatai ir statiniai, kuriuose yra: per 100 vietų stambių raguočių, per 100 vietų kiaulių, per 500 vietų avių, per 1000 vietų paukščių, per 40 vietų arklių | Vietovėse, kur vidutinė perkūnijos trukmė per metus 40 val. ir daugiau | B | III |
| 12. | Dūmų kaminai ir ventiliacijos ortakiai, įvairios pa-skirties bokštai ir bokšteliai, kurių aukštis 15 m ir daugiau | Visoje Respublikos teritorijoje | B | III (p.2.31) |
| 13. | Pastatai, per 25 m aukštesni už vidutinį, 400 m atstumu, supančių pastatų aukštį, taip pat atskirai stovintys per 30 m aukščio pastatai nutolę nuo kitų daugiau 400 m | -„- | B | III |
| 14. | Kaimo vietovėje atskirai stovintys per 30 m aukščio pastatai | -„- | B | III |
| 15. | III-V atsparumo ugniai vaikų ikimokyklinių įstaigų, mokyklų, internatinių mokyklų, stacionaraus gydymo ir poilsio įstaigų miegamųjų korpusų bei valgyklų, kultūros – švietimo ir žiūrovų įstaigų, stočių, viešbučių, motelių ir kempingų pastatai | -„- | B | III |
| 16. | Atviros žiūrovų įstaigos (atvirų kinoteatrų žiūrovų salės, atvirų stadionų tribūnos ir pan.) | Visoje Respublikos teritorijoje | B | III |
| 17. | Pastatai ir statiniai, kurie yra istorijos, architektūros, kulto ir kultūros paminklai (skulptūros, obeliskai ir pan.) | -„- | B | B |
1.10. Atvirose dažnai lankomose aikštelėse, kurioms gresia padidintas žaibo smogio pavojus (arti monumentų, televizijos bokštų ir panašių statinių, kurių aukštis per 100 m) potencialas išlyginamas prijungiant srovės nuvediklius prie statinio gelžbetonio pamato, ne rečiau, kas 25 m pagal jo pagrindo perimetrą.
Jeigu gelžbetonio pamato negalima įžeminti, tai po aikštelės asfalto danga, didesniame kaip 0,5 m gylyje, kas 25 m turi būti pakloti spinduliu išsiskleidžiantys horizontalūs elektrodai. Elektrodų skerspjūvis turi būti ne mažesnis 100 mm2. Jie prijungiami prie statinių apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklių.
1.11. Statant virš 20 m aukščio pastatus ir statinius, reikia numatyti laikinas žaibosaugos priemones. Statomo objekto aukščiausioje vietoje turi būti pritvirtinti žaibo priėmikliai, kurie metalinėmis konstrukcijomis arba laisvai besileidžiančiais srovės nuvedimo laidais prijungiami prie įžemiklių, pagal 3.7 ir 3.8 punktų reikalavimus. Į B tipo žaibolaidžių apsaugos zoną turi patekti išorinės aikštelės, kuriose statybos metu dirba žmonės. Žaibosaugos elementai sujungiami suvirinant arba varžtais. Didėjant statomo objekto aukščiui, žaibolaidžiai turi būti perkeliami aukščiau.
Statant aukštus metalinius statinius, jų pagrindai statybos pradžioje prijungiami prie įžemiklių pagal 3.7 ir 3.8 punktų reikalavimus.
1.12.Žaibosaugos įrengimai ir priemones, atitinkančios šių normų reikalavimus, turi būti nurodyti statybos arba rekonstrukcijos projekte ir vykdomi tolygiai su pagrindiniais statybos-montavimo darbais.
1.13.Pastatų ir statinių Žaibosaugos įrenginiai turi boti užbaigti ir priimti naudoti prieš apdailos darbų pradžią, o sprogimui pavojingoms zonoms – iki technologinių įrengimų kompleksinio išbandymo. Žaibosaugos įrengimo projektinė dokumentacija (brėžiniai, aiškinamasis raštas) ir žaibosaugos įrangos priėmimo aktai, paslėptų darbų aktai, t y. įžemiklių prijungimas prie srovės nuvediklių bei jų prijungimas prie žaibolaidžių įforminama ir perduodama užsakovui. Taip pat perduodami atskirai stovinčių žaibolaidžių įžemiklių varžų matavimų pramoninio dažnio srovei aktai.
1.14.Žaibosaugos įrenginiai tikrinami:
a) I ir II kategorijos pastatams ir statiniams – kartą per metus prieš perkūnijų sezono pradžią;
b) III kategorijos pastatams ir statiniams – kartą per 3 metus.
Tikrinant apžiūrimi žaibolaidžių ir srovės nuvediklių bei kontaktų tarp jų būklė, apsauga nuo korozijos, išmatuojama atskirai stovinčių žaibolaidžių įžemiklių varža pramoninio dažnio srovei. Ji neturi būti 5 kartus didesnė už atitinkamus matavimų rezultatus priėmimo stadijoje.
2. Reikalavimai rengiant pastatų ir statinių žaibosaugą I kategorijos žaibosaugą
2.1. Pastatai ir statiniai, kuriems būtina I kategorijos žaibosaugą, apsaugomi nuo tiesioginių žaibo smūgių atskirai stovinčiais strypiniais (3 priedo 3.1 pav.) arba trosiniais (3 priedo 3.5 pav.) žaibolaidžiais.
Šie žaibolaidžiai turi sudaryti A tipo saugos zoną, pagal 3 priedo reikalavimus. Šiuo atveju turi būti garantuojamas atstumas tarp saugomo objekto bei požeminių metalinių komunikacijų ir žaibolaidžių elementų, pagal 2.3, 2.4, 2.5 punktus.
2.2. Apsaugos nuo tiesioginių žaibo smūgių įžemiklis parenkamas pagal 1.8 punkto reikalavimus.
Atskirai stovintiems žaibolaidžiams naudojamos šios įžemiklių konstrukcijos (2 lent.):
a) vienas (ir daugiau) ne mažiau 2 m ilgio gelžbetonio blokas arba vienas (ir daugiau) gelžbetonio polis, kurio ilgis ne mažesnis 5 m;
b) įkastas į žemę, ne mažesniame 5 m gylyje gelžbetonio atramos stovas, kurio skersmuo ne mažesnis 0,25 m2;
c) laisvos formos gelžbetonio pamatas, kurio kontakto su žeme plotas ne mažesnis 10 m2;
d) dirbtinis įžemiklis trijų ir daugiau vertikalių elektrodų, kurių ilgis ne mažesnis 3 m, sujungtų horizontaliu elektrodu. Atstumas tarp vertikalių elektrodų ne mažesnis 3 m. Elektrodų minimalus skerspjūviai (diametrai) nustatomi pagal 3 lentelę.
2.3. Mažiausias atstumas So nuo saugomo objekto iki žaibolaidžio atramos (srovės nuvediklio) (žr. l ir 2 pav.) nustatomas atsižvelgiant į pastato aukštį, įžemiklio konstrukciją ir ekvivalentinę lyginamąją grunto elektros varžą ρ, Ω m.
Pastatams ir statiniams, iki 30 m aukščio mažiausias atstumas So (m) lygus:
kai ρ ≤ 100 Ω m, bet kokios konstrukcijos αžemikliui, So = 3 m;
kai 100 < ρ ≤ 1000 Ω m:
įžemikliams, sudarytiems iš vieno gelžbetonio polio, vieno gelžbetonio bloko arba įgilintos gelžbetonio atramos stovo, So = 3 + 10-2 (ρ – 100);
įžemikliams, sudarytiems iš keturių gelžbetoninių polių ar blokų išdėstytų stačiakampio kampuose 3-8 m atstumu vienas nuo kito arba laisvos formos gelžbetonio pamato, kurio kontakto su žeme plotas ne mažesnis 70 m2, arba dirbtiniams įžemikliams nurodytiems 2.2 d punkte, So – 4 m. Kai pastatas ar statinys per 30 m aukščio, So reikšmė turi būti padidinta vienu metru kiekvienai 10-čiai m objekto aukščio.
