Kalbėdami apie medžius turbūt visuomet įsivaizduojame mišką ar parką, vėjyje siūruojančius galingus kamienus ir šlamančius lapus. Tačiau yra medžių, kurie jus gali džiuginti ne stovėdami už lango, o tiesiog ant stalo. Skamba keistai? Anaiptol. Savo namuose jūs galite auginti net tokį medį kaip ąžuolą.
„Medis ant padėklo”. Būtent tai, išvertus iš japonų kalbos, reiškia jau daugiau kaip tūkstantį metų auginamas medelis nykštukas – bonsas. Šie daugelio pamėgti medeliai vis dažniau papuošia mūsų namus. Jie formuojami iš įvairių, kartais net labai netikėtų augalų.
Bonsų auginimas – ištisas mokslas, reikalaujantis kantrybės ir pasišventimo. Pirmieji rezultatai pastebimi tik po keliolikos metų. O patys bonsai – tai meno kūrinys, sukurtas žmogaus, panaudojusio gyvą medžiagą (augalus) ir padariusio tai, atkuriant dalį gyvos gamtos mažame vazonėlyje.
Truputis istorijos
Japonijoje medeliai nykštukai pradėti auginti daugiau negu prieš tūkstantį metų. Tačiau pačių bonsų istorija siekia dar senesnius laikas. Mat japonai šią unikalią tradiciją perėmė iš kinų, kurie miniatiūrinius medelius augino dar valdant Cin dinastijai (221–207 m. prieš Kristų). Europiečiai su bonsais susipažino 1878 m. metais. Parodoje jie daug atsiliepimų ir susidomėjimo nesulaukė. Matyt, turėjo praeiti tam tikras laiko tarpas, kad šie savotiški meno kūriniai būtų įvertinti. Taigi nuo 1914 metų bonsai paplito po Europą ir vis greičiau populiarėjo. Dabar turbūt kiekvienas esame bent girdėję šių nykštukinių medelių vardą, o nemažai žmonių juos augina ir vertina kaip unikalų gamtos ir žmogaus sukurtą stebuklą.
Bonsų stiliai ir formos
Šių medelių formos ir stiliai priklauso nuo juos auginančiojo išmonės, profesionalumo ir išradingumo. Miške rastas neįprastos formos medelis laikui bėgant gali tapti originalia ir savita kambario ar kiemo puošmena.
Pagal medelių poreikį šviesai, drėgmei ir temperatūrai, bonsai sąlygiškai skirstomi į auginamus kambaryje ir lauke. Lauke auginami bonsai dažniausiai formuojami iš vietinių medžių: klevų, kadagių, eglių, skroblų, ąžuolų ir pan. Minėtiems medžiams reikia ramybės periodo. Rudenį jie numeta lapus. Todėl šiems medeliams netinka kambario sąlygos. Na o kambariniai bonsai žaliuoja ištisus metus. Jų ramybės periodas beveik nepastebimas (tik kuriam laikui nustoja augti).
Mažųjų bonsų aukštis siekia 10 cm, tačiau neturėtų viršyti 108 cm, mat japonams šis skaičius yra pats magiškiausias. Svarbiausia yra išgauti idealią formą, kuri pabrėžtų medžio amžių, jo grožį ir charakterį. Tačiau net ir gražiausiai suformuotas medelis negalės vadintis bonsu, kol nebus pasodintas į specialų žemą konteinerį.
Be pavienių medžių arba jų grupių, yra dar ir miniatiūriniai landšaftai iš medelių bonsų, uolų ir samanų, suformuotų ant didelių plokščių padėklų. Čia, pasitelkus fantaziją, be anksčiau minėtų medžiagų, gali būti naudojami įvairūs dirbtiniai elementai (nameliai, žibintai, tilteliai, žmogiukai ir t. t.).
Medžio formos gali būti nusižiūrėtos ir iš knygų, bet menininko matymas labai svarbus kuriant nykštukinių medelių stilių ir formą. Didelę naudą pradedančiajam teikia medžių, kurie auga natūralioje gamtoje, stebėjimas. Bonsų stiliai nėra išgalvoti žmogaus – jie sukurti pačios gamtos.
Po to, kai išsirenkama medžio rūšis, reikia išrinkti stilių, pagal kurį bus formuojamas medelis. Medelių stiliai skirstomi pagal kamienus. Tai vienkamieniai ir medeliai su dviem ar daugiau kamienų (daugiakamieniai). Taigi patys galite nuspręsti, kurį stilių ar formą pasirinksite savo medeliui, arba galite įvairių patarimų ieškoti knygose.
Bonsų amžius neribojamas, kaip ir forma, tačiau vertingiausi yra seniausieji. Japonijoje net yra paprotys auginamus bonsus perduoti iš kartos į kartą kaip šeimos relikviją. Taigi mažas medelis gali pergyventi net kelias kartas, nes gerai prižiūrimas gali gyvuoti iki 400 metų.
Apie auginimą
Jeigu nutarėte miniatiūrinį medelį auginti kambaryje, tai šviesos, vandens, šilumos ir maistingųjų medžiagų jam reikės tiek pat, kiek ir kambariniam augalui. Pradėję auginti medelį, visų pirma neturite užmiršti, kad bonsai šaknijasi labai mažame dirvos kiekyje ir itin plokščiuose dubenėliuose, kur žemė išdžiūsta greičiau ir maistingosios medžiagos sunaudojamos sparčiau nei paprastame inde. Todėl pirmiausia reikia gerai papurkšti žemę, o tik paskui lieti augalą, antraip vanduo negalės gerai susigerti ir be naudos nutekės žemės kauburėliu, nuskalaudamas dirvos paviršių.
Bonsus patartina tręšti dažnai ir po nedaug, geriausia – specialiomis trąšomis bonsams, kurių galima įsigyti gėlių parduotuvėse. Atsargiai! Bonsų šaknis trąšomis galima greitai nudeginti. Niekuomet netręškite augalo, kai jis žydi (arba prieš pat žydėjimą), ką tik persodinę arba nupjaustę šaknis ir kai jis atrodo nesveikas.
Įsigiję ar pasisodinę medelį, parinkite tinkamai apšviestą vietą. Venkite labai karštų ir saulėtų vietų, nes plokščiame inde žemė išdžiūsta labai greitai. Kad medis augtų taisyklingai ir išlaikytų norimą formą, nuolat jį formuokite, karpykite ūglius. Geriausiai tai daryti rudenį ir pavasarį.
Kelis pirmuosius metus iš sėklos arba įšaknyto ūglio auginamas medelis auga paprastame vazonėlyje. Stiebui paaugus ir sutankėjus šaknims, sodinuką reikia atsargiai išimti, nubarstyti dalį žemių, nukirpti gilyn augančias šaknis ir perkelti į plokščią konteinerį ant plono žemių sluoksnio. Šaknis išsklaidyti į visas puses ir užberti žeme. Ji turi būti puri, humusinga, su rupaus smėlio priemaišomis.
Jaunus medelius reikia persodinti kas dvejus metus, o senesnius – kas 3–5 metus.
Kokius indus pasirinkti?
Šiems miniatiūriniams medeliams skirti indai vadinami konteineriais. Jie turėtų būti gražūs ir pabrėžti augalo žavesį. Pasitelkę savo skonį ir suvokimą, galite išsirinkti įvairiausių dydžių, formų (apskritus, ovalius, kvadratinius) ir spalvų indus, kuriuose bonsai atsiskleis visu grožiu. Tačiau rinkdamiesi indą neturite apsiriboti vien estetiniu vaizdu. Konteineris turi atitikti augalo dydį ir sudaryti puikų derinį. Tiesų medelį patartina apgyvendinti giliame dubenyje, o tam, kurio liemuo išsiskleidęs tartum gėlės žiedas, tinka tik plokščias ovalas. Bonsai su smarkiai lenktu kamienu gerai augs kubo formos inde, o augalui, kurio šaknys apglėbusios uolos atplaišas, tiks stačiakampis padėklas.
Rinkdamiesi spalvas galite pasikliauti vien savo skoniu, tačiau vyrauja nuomonė, kad rusvi indo atspalviai artimiausi pušiai, o klevui labiausiai tinka blyškiai žalias ar tamsiai mėlynas konteineris. Medeliai, pasidabinantys baltais žiedais (abrikosai), šauniai atrodo šviesiai geltonuose ir blyškiai mėlynuose induose. Raudonžiedžiai augalėliai savo grožį geriausiai atskleidžia tamsiai mėlynuose ir tamsiai žaliuose konteineriuose. Taigi pasirinkę medelį, parinkite jam ir tinkamą vazoną.
Kas ką mėgsta?
Jeigu negalite apsispręsti, kokį medelį auginti namuose, pateiksime keletą patarimų.
Ne paslaptis, kad vieni medeliai labiau vertina šilumą, o kiti vėsą, todėl atsižvelgdami į auginimo sąlygas, rinkitės ir medelius.
Ir vėsos, ir šilto oro nesibaido japoninis ožekšnis, tobiro lipniasėklis, mirta ir alyvmedis.
Taigi nusipirkę ar miške susiradę įdomios formos medelį, galite leisti sau eksperimentuoti, o norėdami pajusti visą augalo gimimo žavesį, iš citrinos, apelsino, mandarino ar kitų vaisių sėklų patys galite išsiauginti mažą stebuklą. Tokie medeliai ne tik trauks akį, bet ir skleis namuose teigiamą energiją.
AUTORIUS: Milda PŪTVYTĖ
