Apie naujo merijos rūmo statybą Klaipėdos miesto vadovai prabilo sau būdingu stiliumi: aptakiai ir neužtikrintai. Tačiau šios kalbos užtikrintai sutapo su vieno verslininko, partiniais ryšiais susijusio su valdančiaisiais, pasiūlymu meriją įkurdinti jo nuosavybėje.
Tiesa, tas statinys dar tik popieriuos paišomas, dar tik detalusis planas iš vystyklų ridenasi, dar tik šią savaitę tas detalusis planas pasiekė miesto Tarybos Teritorijų planavimo komitetą.
Smerkti verslininką nėra už ką: jis regi, kad merijai naujo pastato verkiant reikia, ir siūlo savo paslaugas: aš pastatysiu, o jūs pirkite arba nuomokitės. Juolab kad ir vieta neva esanti patraukli – Artojų g. 2, prie Liepų gatvės.
Galima neabejoti, jog išgirdę tokias kalbas sukrus ir kiti nekilnojamojo turto vystytojai – pradės teikti pasiūlymus merijai įsikurti jų nuosavybėje. Pikti liežuviai plaka, jog gali būti pasiūlyti ir sparčiai kylantys pastatai Vitės kvartale. Juolab kad jų statytojai yra verslo ryšiais susiję su miesto vadovu.
Žmonių, giliai įsitikinusių, kad valdžia viską daro tik iš savanaudiškų paskatų, tik ir taikosi paprastą žmogų nukelnėti, jo sąskaita sau gyvenimą pasaldinti, jokie argumentai apie naujo merijos rūmų statybos būtinybę nepaveiks. Jie ir liks su savo nuomone, kad bet kokia pertvarka tėra jų pinigų švaistymas.
Tačiau tiek sveikas protas, tiek praktika byloja, jog naujame rūme, naujoje vietoje meriją įkurdinti galima neimant iš miesto iždo nė cento. Ir netgi jį papildant.
Šiandien Klaipėdos miesto savivaldybė disponuoja ne tik pastatais Liepų g. 11, bet ir daugeliu pastatų, patalpų, patrauklių komerciniu požiūriu, įvairiose miesto vietose. Šį turtą pardavus, atsirastų lėšų ne tik naujam šiuolaikiškam rūmui pastatyti, o ir gyventojų patogumui vienoje vietoje sutelkti visus merijos padalinius bei tarnybas.
Tokį žingsnį jau senokai padarė Vilnius: sėkmingai pardavė Savivaldybės pastatą Gedimino prospekte ir įsikūrė kitame Neries krante suręstame įspūdingame dangoraižyje. Aišku, darant šį žingsnį kai kurie vilniečiai iš pradžių bambėjo, tačiau šiandien skeptikų balsai nutilo.
Vis dėlto prieš priimant panašų sprendimą Klaipėdai reikia atsakyti į paprastą klausimą: ar to reikia?
Gerai paskaičiavus, Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pastatams rekonstruoti, remontuoti vidutiniškai išleidžiamas ar ne milijonas litų. Gal net ir du.
Nepaisant to, į jos tualetus gėda užeiti. Net ir į tą, kurio raktus turi tik meras ir jo artimieji.
Neįgalieji į meriją atvykti gali tik teoriškai – praktiškai tai neįmanoma. Kaip ir įstumti vaikišką vežimėlį. Merijos lankytojai priversti stovėdami lūkuriuoti koridoriuose – nėra kur kėdės pastatyti. Ką jau kalbėti apie mašinos pastatymą netoli Savivaldybės pastato…
Vasarą pusėje kabinetų karšta it pirtyje, kitoje pusėje pavasarį ir rudenį šalta bei drėgna lyg kopūstų saugykloje.
Apie elektros, vandentiekio, kanalizacijos ir kitokių komunikacijų būklę geriau negalvoti – velniai vaikus toje raizgalynėje gali sėkmingai vesti… O kur dar kompiuterizacija. Didžiosios, neva reprezentacinės posėdžių salės būklė jau seniai nusileidžia net ir mažučių šalies savivaldybių salėms.
Apie darbo vietų trūkumą valdininkams kalbėti baisu – gali būti išbuožintas…
Taigi šie ir daugelis kitų argumentų stuksena, kad statyti reikia. O apsispręsti dėl to reikia greitai ir ryžtingai.
Kur? Antrinis, nors ir labai svarbus klausimas. Paprasčiausia tai būtų padaryti miesto pietuose ar pakraščiuose. Kartais minima teritorija tarp Baltijos, Taikos pr., Minijos bei Dubysos gatvių, kur iškils ir universali sporto arena.
Tačiau norisi arčiau miesto centro, senamiesčio, kad tas galutinai „nenusistagaruotų”. Svarstytini tiek Artojų gatvės ar jau suplanuotos apstatyti Atgimimo aikštės, tiek piliavietės prieigų variantai. Gal net ir galimybė perimti išsikraustyti besiruošiančio Vyriausiojo policijos komisaro rezidenciją.
Siekti permainų nedraudžiama. Netgi sveikintina. Tačiau svarbiausia, kad tie siekiai būtų gerai motyvuoti, pagrįsti tvirtais argumentais, suprantami žmonėms. Ir nekeltų abejonių dėl sandorių skaidrumo.
Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos pastatams rekonstruoti, remontuoti vidutiniškai išleidžiamas ar ne milijonas litų, gal net du. Nepaisant to, į jos tualetus gėda užeiti – net ir į tą, kurio raktus turi tik meras ir jo artimieji
Neįgalieji į meriją atvykti gali tik teoriškai – praktiškai tai neįmanoma, kaip ir įstumti vaikišką vežimėlį. Lankytojai priversti stovėdami lūkuriuoti koridoriuose – nėra kur kėdės pastatyti. Ką jau kalbėti apie mašinos pastatymą netoli Savivaldybės pastato.
