Senųjų daugiabučių renovacija neišvengiama. Tokia prognozė, vis dažniau siunčiama iš valdžios atstovų lūpų, gyventojų dažniausiai suprantama vienareikšmiškai: nori nenori, renovuoti namus privers. Privers parsiduoti bankams, privers maitinti sukčiaujančius statybininkus.
„O kur mano, paprasto žmogaus, teisė rinktis? Kodėl aš turiu prisidėti prie renovacijos, jei kiti kaimynai taip nusprendė”, – telefono ragelyje pasigirsta priekaištai kaskart pasirodžius bet kokiam rašiniui apie renovaciją.
Ar prasminga žmones versti? Gal geriau padaryti taip, kad jie patys trokštų savo namus perdaryti į kone naujus? Žinoma, jei valstybė nuspręstų 100 proc. apmokėti daugiabučių kapitalinį remontą ir šiltinimą, žmonės prie šį procesą administruojančių tarnybų durų, matyt, pradėtų rikiuotis išvakarėse, o gal dar anksčiau? Jei dėl maišelio nemokamų agurkų žmonės trypčiojo po penkias valandas…
Ar tik burtažodis „nemokamai” gali iškrutinti renovaciją? Negi žmonės nesupranta, kad jei valstybė ir apsiimtų šią naštą, liktų plika ir basa, nors gal ji jau tokia yra?.. Išsekus gražiems pažadams, lieka imtis botago?
Įnirtingas renovacijos proceso stūmimas primena vaikystėje skaitytą pasaką, kurioje varžėsi Saulė ir Vėjas. Kuris iš jų stipresnis? Vėjas ir Saulė sutarė, kad stipresnis tas, kuris nurengs žmogų. Vėjas pradėjo pirmas: ėmė kaip įmanydamas smarkiai pūsti, stengdamasis nuvilkti nuo žmogaus paltą. O šis tik dar stipriau į jį įsisiautė, pastatė apykaklę, rankas sukišo į kišenes. Vėjui, kad ir kaip smarkiai jis ūžė, nepavyko. Atėjo Saulės eilė. Ji maloniai užkaitino, žmogus atsikvėpė, pradžioje paltą prasisagstė, galiausiai pats jį nusivilko ir persimetė per alkūnę.
Rodos, pati gamta yra kelrodis, mokantis, kaip elgtis. Jei žmonės būtų tikri, kad renovacija garantuos malonesnį, šiltesnį, patogesnį ir pigesnį gyvenimą, nereikėtų daugiau postringauti įrodinėjant, kad tai yra geras dalykas. Gerus dalykus žmonės užuodžia greitai. Tai, rodos, užuodė verslūs statybininkai, o daugiabučių gyventojams apetitas kažkodėl dar nesukilo. Nepriteklių išvargintiems gyventojams suveikia vidinis saugiklis: „O jei mus apgaus, bankui mokėsime daug, o statybos darbai bus atlikti nekokybiškai, naudos gausime ne tiek, kiek žadėta.” Beje, Valstybės kontrolė patvirtina, kad taip gali atsitikti, nes nemaža dalis renovuotų daugiabučių sutaupo šilumos daug mažiau nei žadėta.
Progresyvesni, bendrijas įsteigę gyventojai bendrą nuosavybę stengiasi prižiūrėti savo išgalėmis ir be valdžios paramos: keičia šilumos punktus, vamzdynus, langus laiptinėse, atnaujina stogus, pasvarsto, ar apsimoka šiltinti namo sienas. Tačiau daugybė žmonių vis dar gyvena tarsi ankstesnėje santvarkoje. „Kadaise valstybė skyrė butus, dabar tegu šiuos atgyvenusius namus ir apšiltina, pakeičia šildymo sistemas, ir kiemus tesutvarko, ir automobiliams vietų tepadaro”, – toks pripratusių imti, kas duodama, atsakas renovacijos stūmėjams.
Ech, kad kas dabar imtų ir dalytų jaunoms šeimoms butus ir darbus, ir duona būtų pigesnė… Nauja santvarka – naujos taisyklės, naujos pamokos. Nori ką nors turėti ateityje, turi mokėti ir nebijoti investuoti. Investuoti į sveikatą, į išsilavinimą, galiausiai – į būstą. Verslūs žmonės supranta, kad rūpindamiesi sveikata dabar, ateityje neišleis pinigų brangiems vaistams, siekdami mokslo, gaus geriau mokamą darbą, turėdami kokybiškus namus, džiaugsis jais ilgai, nešvaistys pinigų jiems išlaikyti, o kraštutiniu atveju galės pelningai parduoti.
