Naujasis Druskininkų miesto traukos taškas – CITUS Druskininkų kultūros ir kongresų rūmai duris lankytojams atvers jau gruodžio 12 dieną ir pasiūlys įspūdingą muzikinę ir audiovizualinę patirtį. Prieš rūmams oficialiai atsidarant, „UP ARCHITEKTAI“ įkūrėjas ir vyriausiasis rūmų architektas Algirdas Stripinis pasakoja apie pastato erdvių funkcionalumą ir siekį perteikti miesto veidą rūmų viduje bei išorėje.
Nuo kokios minties prasidėjo Druskininkų rūmų architektūra ir kaip ta mintis virto konkrečiomis formomis, medžiagomis bei erdvėmis?
CITUS Druskininkų kultūros ir kongresų rūmų architektūrinė idėja kilo iš siekio atgaivinti ir pratęsti pietinėje pastato pusėje esančią viešąją erdvę, sukuriant vientisą ryšį tarp miesto, parko ir pastato vidaus. Parkas, palaipsniui pereinantis į aikštę su renginių erdvėmis ir amfiteatru, natūraliai įsilieja į pastato vidines erdves, taip ištrinant ribą tarp vidaus ir išorės.
Pastato architektūrinės kompozicijos pagrindą sudaro du ovalūs salių tūriai, ant kurių tarsi pakabinta horizontali plokštė. Virš jos formuojamos terasos, amfiteatras ir žaliosios salos, pratęsiančios greta esančio parko erdves. Po šia plokšte esantis pirmasis aukštas įstiklintas struktūriniu stiklu, sukuriant lengvumo ir skaidrumo įspūdį bei išsaugant vizualinį ryšį tarp parko ir Maironio gatvės. Taip pastatas tampa ne viešąją erdvę skiriančia kliūtimi, o ją jungiančiu elementu
Ant pastato stogo suformuotos viešosios erdvės tampa natūraliu parko tęsiniu, suteikiančiu papildomų vietų poilsiui, susitikimams ir renginiams. Taip viešoji erdvė vystoma ne tik horizontalioje plokštumoje, bet ir skirtinguose pastato lygiuose. Projektuodami siekėme suderinti du skirtingus urbanistinius principus – formuoti aiškią Maironio gatvės išklotinę ir kartu išsaugoti Druskininkų kurortui bei šiai vietai būdingą laisvo planavimo charakterį. Pastato tūrinė kompozicija, skaidrus pirmasis aukštas ir apželdintos terasos leidžia suderinti urbanistinį vientisumą su kurortinei aplinkai būdingu erdvumu, žaluma ir atvirumu.
Kiek truko visas projektavimo procesas – nuo idėjos iki įgyvendinimo?
Pastato architektūrinė idėja kilo rengiant konkursinį pasiūlymą 2016 m. Iki idėjos realizavimo praėjo visas dešimtmetis.
Gal yra vietų ar detalių, kuriose lankytojas galės atpažinti būtent šiam miestui kurtus sprendimus?
Kiekvienas pastato sprendinys, tūrinė-erdvinė kompozicija, vidaus ir išorės erdvės buvo kuriamos būtent šiam miestui ir šiai konkrečiai vietai. Visų pirma siekėme perteikti jausmą, kuris apima lankantis Druskininkuose – ramybę, jaukumą, artumą gamtai, erdvės ir laisvės pojūtį. Norėjome, kad net ir tokio mastelio visuomeninis pastatas išsaugotų kurortui būdingą atmosferą, neužgožtų aplinkos, o natūraliai į ją įsilietų.
Vietoje naujųjų rūmų anksčiau veikė „Nemuno“ sanatorijos klubas. Koks naujojo pastato santykis su senojo atmintimi?
Buvęs „Nemuno“ sanatorijos klubas buvo svarbi Druskininkų kultūrinio ir visuomeninio gyvenimo dalis, todėl projektuojant naująjį pastatą siekėme išsaugoti šios vietos paskirties ir reikšmės miestui tęstinumą. Nesiekėme tiesiogiai atkartoti buvusio pastato architektūros ar imituoti jo stilistikos. Mūsų nuomone, pagarba vietos istorijai nebūtinai turi būti išreiškiama architektūrinių formų kartojimu. Kur kas svarbiau išsaugoti pačią vietos dvasią ir jos vaidmenį miesto gyvenime.
Kaip ir anksčiau čia veikęs sanatorijos klubas, naujieji Kultūros ir kongresų rūmai skirti žmonių susitikimams, kultūrai, koncertams ir renginiams, tik jau gerokai platesniu mastu. Kurdami pastatą siekėme, kad jis būtų ne uždaras, tik renginių metu atgyjantis objektas, bet kasdienio miesto gyvenimo dalis. Todėl daug dėmesio skyrėme atviroms viešosioms erdvėms, parko tęstinumui, terasoms ir pastato ryšiui su aplinka.
Norėjome, kad ši vieta išlaikytų savo kultūrinę paskirtį, tačiau kartu įgytų naują kokybę ir taptų šiuolaikiniu Druskininkų traukos centru. Taigi ryšį su buvusiu pastatu pirmiausia matome ne architektūrinėje formoje, o vietos funkcijos, tradicijos ir visuomeninės reikšmės tęstinume.
Kaip architektūrą padiktuoja patato funkcija? Šiuo atveju – gyvi renginiai, kino filmų peržiūros. Kiek tai padarė įtakos rūmų pastato formos pasirinkimui?
Pastato funkcija neabejotinai turėjo didelę įtaką jo architektūrinei išraiškai. Koncertų, teatro, kino ir kitų renginių salės yra specifinės erdvės, kurioms keliami aukšti akustikos, matomumo, scenos technologijų ir inžineriniai reikalavimai. Visa tai lemia ne tik salių proporcijas, aukštį ir geometriją, bet ir bendrą pastato tūrinę kompoziciją.
Būtent todėl pastato architektūros pagrindu tapo du pagrindiniai salių tūriai, kurių forma ir dydis pirmiausia buvo padiktuoti jų funkcijos. Šiuos gana uždarus, masyvius tūrius siekėme apjungti lengvesne, atviresne architektūrine struktūra – virš pirmojo aukšto tarsi pakabinta horizontalia plokšte, po kuria formuojamos skaidrios, struktūriniu stiklu įstiklintos viešosios erdvės. Taip atsirado sąmoningas kontrastas tarp uždarų, technologiškai sudėtingų salių tūrių ir atvirų, šviesių, su aplinka susiliejančių bendrųjų erdvių. Manome, kad būtent šis kontrastas tapo vienu svarbiausių pastato architektūrinės išraiškos elementų.
Kur projektuojant daugiafunkcinę erdvę iškilo daugiausia iššūkių?
Iššūkių netrūko kiekviename žingsnyje, nuo išskirtinių konstrukcinių sprendimų siekiant formuoti atviras, vizualiai lengvas erdves neužgriozdintas kolonomis iki akustikos ir scenos technologijos sudėtingų sprendinių.
Rūmų atidarymo renginyje programa vyks trijose skirtingose salėse vienu metu. Kokius sprendimus pritaikėte, kad veiksmas salėse netrukdytų vienas kitam?
Svarbiausi šiuo atveju – akustiniai sprendiniai: atskirtos grindų konstrukcijos, įrengtos garsą ir vibracijas izoliuojančios tarpinės tarp aukštų perdangų, laiptų konstrukcijų ir sienų, kad garsas nebūtų perduodamas per pastato konstrukcijas. Salių ir holų akustiniai sprendiniai atlieka dvejopą funkciją – ne tik užtikrina kokybišką akustiką pačiose erdvėse, bet ir izoliuoja garsą nuo gretimų patalpų. Taip pat suprojektuotos ir įrengtos atskiros inžinerinės sistemos, kurioms numatytos atskiros techninės patalpos, taip užtikrinant autonomišką kiekvienos salės funkcionavimą.
Kaip kūrėte lankytojo patirtį nuo įėjimo iki jo vietos salėje? Kokie sprendimai padeda užtikrinti matomumą, gerą bendrą patirtį skirtingo amžiaus bei poreikių žmonėms?
Kurdami lankytojo patirtį pirmiausia siekėme išlaikyti aplinkos ir vidaus erdvių tęstinumą, kad lankytojas, iš parko ar miesto erdvių patekęs į pastatą, neprarastų ryšio su aplinka. Skaidrus pirmasis aukštas, erdvūs holai ir vizualiniai ryšiai su išore leidžia viešosioms erdvėms natūraliai įsilieti į pastato vidų.
Didelis dėmesys skirtas pastato prieinamumui – siekėme, kad visos pastato erdvės būtų patogiai pasiekiamos skirtingo amžiaus ir poreikių žmonėms. Žmonėms su negalia pritaikytos vietos numatytos kiekviename koncertų salių lygyje, užtikrinant galimybę pasirinkti skirtingas žiūrėjimo pozicijas.
Projektuojant sales, matomumas buvo kruopščiai skaičiuojamas vertinant kiekvienos žiūrovų eilės akių liniją ir matymo kampus, kartu siekiant užtikrinti tinkamą akustiką kiekvienoje salės vietoje. Tai buvo vienas sudėtingiausių projektavimo uždavinių – rasti optimalų balansą tarp salės dydžio, žiūrovų vietų skaičiaus, gero matomumo ir kokybiškos akustikos. Norėjome, kad nepriklausomai nuo pasirinktos vietos kiekvienas žiūrovas galėtų visavertiškai mėgautis renginiu.
Ar yra kokia jums labai svarbi, bet nematoma šių rūmų architektūros dalis?
Manau, svarbiausia nematoma architektūros dalis yra jausmas, kurį ji sukuria žmogui. Galime kalbėti apie pastato formas, medžiagas, konstrukcijas ar technologijas, tačiau visa tai tėra priemonės tam tikrai atmosferai sukurti. Norėjome, kad lankytojas, patekęs į pastatą, jaustų tą pačią ramybę, erdvumą ir artumą gamtai, kurie būdingi Druskininkams.
Architektūra veikia ne tik tuo, ką matome, bet ir tuo, kaip jaučiamės būdami tam tikroje erdvėje. Manau, būtent ši nematoma architektūros pusė yra svarbiausia – ji lemia, ar pastatas tampa tiesiog vieta, kurioje vyksta renginiai, ar vieta, į kurią norisi sugrįžti.
Ką šiandien Lietuvoje reiškia suprojektuoti modernią koncertinę erdvę nuo pirmosios užduoties iki pirmųjų garso bandymų salėse?
Manau, tai procesas, kurio neapibūdinsi pastatytais „kvadratais“, aukštų skaičiumi ar kitais įprastais parametrais. Koncertų salė – tai erdvė, kuri kuria emocijas, suburia žmones, formuoja savitą atmosferą ir tampa miesto identiteto dalimi. Į tokio pastato įgyvendinimą įdedama be galo daug energijos, minčių, kūrybos ir pastangų. Nuo pirmųjų eskizų iki pirmųjų garsų salėje nueinamas ilgas kelias, tačiau tikroji pastato vertė atsiskleidžia tuomet, kai jį užpildo žmonės, muzika ir emocijos. Būtent tada architektūra pradeda gyventi savo gyvenimą.
