Arba Kremlius turi puikius sinoptikus, kurie tiksliai nuspėja šalčius, arba įsigali nauja naujametė tradicija – grasinti arba užsukti dujų čiaupus sausio 1-ąją. Tokį Rusijos valdžios kontroliuojamos dujų monopolininkės „Gazprom” 2006-ųjų „sveikinimą” gavo Ukraina, 2007-ųjų – Baltarusija, 2009-ųjų – vėl Ukraina, o kartu ir dalis Europos valstybių, smarkiai priklausomų nuo rusiško žydrojo kuro.
Europą pakirto žiema
„Be išankstinio įspėjimo ir nepateikus jokių reikalavimų, lygiai vidurnaktį, Ukraina…” – ne, karas neprasidėjo, tačiau maždaug taip pirmosiomis sausio dienomis prasidėdavo Rusijos televizijos žinių reportažai.
Svarbiausia naujiena buvo ne artėjančios stačiatikių Kalėdos, kurias rusai šventė sausio 7-ąją, ir netgi ne Izraelio veiksmai Gazos ruože. Diktorius karo komentatoriaus balsu žėrė Ukrainai kaltinimus nenoru derėtis, sumokėti 2008 m. susikaupusių skolų, vagystėmis ir svarbiausia – sustabdžius dujų tranzitą į Europos valstybes.
Negaunančios reikiamo dujų kiekio iš keturių per Ukrainą einančių tranzitinių dujotiekių patvirtino Lenkija, Čekija, Vengrija, Rumunija, Bulgarija, Slovėnija, Turkija, Vokietija, Austrija ir netgi Prancūzija. Kai kuriose valstybėse užsidaryti buvo priverstos gamyklos ir net nustota šildyti gyventojų būstus, žiemos speigams siaučiant už lango.
Kaltinimai, kaltinimai…
Visos dujos, anot Rusijos atstovų, kurių negavo Europa, buvo pavogtos, nes Ukraina taip ir nesutiko pasirašyti naujos sutarties dėl dujų tiekimo. „Gazprom”, pripažindama, kad kuro kainos visame pasaulyje smunka, pasiūlė Kijevui neįtikimą kainą – 450 JAV dolerių už 1 tūkst. kub. m dujų.
Ukrainos bendrovė „Naftogaz” atsikirto, kad „bet kokie „Gazprom” pareiškimai apie neteisėtą dujų, skirtų Europos vartotojams, pasisavinimą, netiesa” ir ji nemokėsianti daugiau kaip 201 dolerio už 1 tūkst. kub. m dujų.
Be to, nenoru derėtis ukrainiečiai apkaltino Rusiją. Esą ji atsisako tartis dėl dujų tranzito per Ukrainą įkainių didinimo. Šiuo metu „Gazprom” už 1 tūkst. kub. m dujų, perpumpuojamų per 100 km ukrainiečių dujotiekio, moka 1,7 dolerio, kai kitose Europos valstybėse už tą pačią paslaugą imamas 5 kartus didesnis mokestis.
Dujų trūksta patiems
Dalis ekspertų spėja, kad šio Kijevo ir Maskvos karo priežastys ne tik politinės. Konfliktas – tarsi įspėjimas, kad netrukus Rusija gali prarasti energetinių išteklių valdovės statusą.
Dabartinis Rusijos ministras pirmininkas Vladimiras Putinas pažadėjo, kad Rusijos vartotojai 100 proc. bus aprūpinti dujomis. Tačiau tiekti pakankamai dujų vidaus rinkai nesumažinus eksporto – beveik tas pats, kas padaryti stebuklą. Specialistai teigia, jog naujų dujų telkinių beveik neberandama, o šiuo metu eksploatuojami tik keli šaltiniai. Tad visai tikėtina, kad padidėjus dujų vartojimui Rusijoje, ši turės galvoti ne tiek apie eksportą, kiek apie trūkumus vidaus rinkoje.
„Štai Krasnojarske telkinys buvo atrastas prieš 15 metų. Į jį jau investuota 12 mlrd. dolerių, o pelno jis vis dar neneša. Ir tai ne vienintelis pavyzdys. Naujų šaltinių beveik nėra, o tų, kurie eksploatuojami visu pajėgumu, ties riba veikiančiai sistemai gali pakenkti bet koks kataklizmas ar oro permainos”, – dienraščiui sakė buvusio Rusijos ministro pirmininko Michailo Kasjanovo patarėjas ekonomikos klausimais Dmitrijus Deliaginas.
Be to, dar reikia išlaikyti tokias „parazitines valstybes”, kaip antai Baltarusija. Neseniai Maskvoje viešėjęs Baltarusijos prezidentas Aleksandras Lukašenka pasiekė, kad ir taip juokinga dabartinė 129 dolerių už 1 tūkst. kub. m rusiškų dujų kaina dar kristų.
„Nord Stream” – išsigelbėjimas
Išsigelbėjimas – 2012-ieji, kai turėtų pradėti veikti Baltijos dugnu iš Rusijos į Vokietiją tiesiamas dujotiekis „Nord Stream”. Vienas „Gazprom” ekspertų, prašęs neminėti jo pavardės, dienraščiui teigė, kad įgyvendinus šį projektą Ukraina ir Baltarusija praras galimybę kalbėtis su Rusija kaip su lygiu partneriu.
„Po 2012 m. Rusijos rankose bus gerokai daugiau svertų nei dabar. Tada tranzitiniai dujotiekiai bus nebereikalingi. Baltarusiai tai supranta ir bent dabar bando gauti iš jų naudos. Ukrainiečiai įsėsti į savo traukinį jau pavėlavo. Po kelerių metų jų „dujotiekis” virs nereikalingu metalo laužu”, – tvirtino ekspertas.
„Gazprom” dujų karai
1992 m. rugpjūtis – Lietuvai atsisakius mokėti didesnę, nei buvo sutarta, kainą, dujų tiekimas sumažintas 45 proc.
1993 m. birželis – Estijai priėmus rusakalbių teises ribojantį įstatymą, mėnesiui nutrauktas dujų tiekimas.
1994 m. lapkritis – nutrauktas dujų tiekimas Moldovai, kol ši nesutinki sukurti bendros dujotiekio valdymo bendrovės.
2000 m. vasaris – apribotas dujų tiekimas Azerbaidžanui, kol šis sutiko padidinti į Rusiją naftos eksportą.
2004 m. lapkritis – 18 valandų nutrauktas dujų tiekimas Baltarusijai. A.Lukašenka pavadina Kremliaus sprendimą „aukščiausio lygio terorizmu”.
2006 m. sausis – apribotas dujų tiekimas neseniai Oranžinę revoliuciją išgyvenusiai Ukrainai.
2006 m. gruodis – pagrasinta nutraukti dujų tiekimą Baltarusijai. Minskas sutiko parduoti Rusijai dalį savo dujotiekio ir jį prižiūrinčios įmonės akcijų.
