Bėda ta, kad iš šio sapno nepabundama. Kelkimės, pamažėl pradėkime atitokti ir nenuleiskime rankų! Argumentais galėtų tapti ir tokie svarstymai…
Šiaurės Europos ir Rusijos elektros sistemų būklė prasta, jeigu ne apverktina. Lenkijos elektros politika – neprognozuojama. Jau vien dėl šių dviejų priežasčių jungčių jungimas, o tuo labiau eksploatacija gali būti nereali.
Tos jungtys greičiau reikalingos suinteresuotiems asmenims šauniai užsidirbti, o ne aprūpinti Lietuvą elektros energija.
Kodėl apie tai kalbu? Pirmiausia Švedija daugiausia elektros energijos gamina hidroelektrinėse. Užpuolus sausrai, jiems patiems pritrūktų energijos. Tuomet jie bus priversti pirkti elektrą iš Danijos, Suomijos, o per pastarąją – iš Rusijos.
Savo ruožtu Danija elektrą gaminasi iš anglimis kūrenamų elektrinių ir teršia aplinką. Sunku suprasti, kodėl danai pietinėje Švedijos pakrantėje esančią švedų atominę reikalauja uždaryti, nors šie blokai gamtos neteršia. Taigi laukti ir tikėtis, kad nutiesus jungtis į Švediją gausime stabilų elektros tiekimą, vargu ar galime. Realiausia, kad Lietuva per Švediją ir Suomiją gaus ne ką kita, kaip Rusijos elektrą. Už tokį sudėtingą perdavimą 1 kW kaina šokteltų iki 1 lito. Ar galėsime įpirkti?
Jungtis į Lenkiją jau tiesiame 10 metų. Tuomet buvo manoma, kad iš Kruonio akumuliacinės hidroelektrinės sukauptą pigią perteklinę Ignalinos atominės elektrinės (IAE) nakties energiją ryto ir vakaro piko apkrovų metu brangesne kaina pirks Lenkija ir Vokietija. Ši idėja palaidota, nes užsimota IAE uždaryti. Nieko nelaukdama Vokietija Tiuringijoje pastatė naują 1000 kW hidroakumuliacinę elektrinę (HAE). Kuri kartu su Liuksemburgo HAE visiškai patenkina piko apkrovų poreikius. Bet ne daugiau. Iš ten elektros mes negausime.
Iš kitos pusės, Lenkija pati stropiai ruošiasi statyti elektrinę. Tad tikėtis, kad Lenkija rimtai dalyvaus ir IAE statyboje, neverta – iki šiol Lenkija labai vangiai dalyvauja tiesiant ir “Via Baltica” automagistralę Talinas-Praha. Tai partnerė su vidiniais trūkumais.
Jungtis į Rusiją pritaikyta IAE energijai perduoti į Rytus, norint iš tenai perduoti energiją į Lietuvą, tektų įrengti papildomų brangių jungčių. Jei žiema pasitaikytų šalta, tai vargu ar ką iš Rytų apskritai išpeštume. Nederėtų praleisti progos susitarti su Rusija dėl esamo dujotiekio su Kaliningradu panaudojimo Lietuvai reikalingam dujų kiekiui tiekti iš Baltijos jūroje nutiesto dujotiekio, nes tiesiogiai sausuma dujos gali būti netiekiamos. Tai visai realu. Bet ar apie tai kas galvoja?
Taigi, kad ir kaip suktumeisi, IAE darbo pratęsimas būtų tikra garantija kiek lengviau išgyventi visuotinės krizės laikotarpiu. Jungtys su Lenkija ir Švedija daugiau blefas nei realybė. Tą ir reikia aiškinti Europos Sąjungos (ES) ponams. Tegu Lenkija, Švedija deda skaičiavimus ant stalo kartu su garantiniais raštais, kad elektra visada ir tikrai mus aprūpins. Dabar kol kas tik kalbos. Nėra skaičiavimų, kad Lenkija ir Švedija tikrai aprūpins mūsų šalį elektra.
Jau dabar reikia suvokti, kad neprireiks nė 10 metų, ir pasaulį užvaldys elektromobiliai. Jie pareikalaus daug daugiau elektros energijos. Pvz., tai pačiai Švedijai vietoj turimų 40 milijonų kW elektromobilių akumuliatoriams įkrauti prireiks 6 kartus daugiau – per 240 milijonų kW. Tas pats atsitiks Lenkijoje ir mūsų Lietuvoje (12-30 kartų).
Rusijos elektrinių galingumas siekia per 600 milijonų kW, bet elektros automobilių sritis elektros energijos pareikalaus 3-5 kartus daugiau. Niekas nei ES, nei Lietuvoje apie tai nekalba. O elektromobiliai jau sukonstruoti ir po metų, kitų, trečių gali prasidėti masinė jų gamyba. Jais keliauti 3-5 kartus pigiau negu pabrangusia nafta ar dujomis. Ką tuomet duos tos jungtys į Lenkiją ir Švediją? Kas ES tai skaičiuoja? Jų argumentai, kad mūsų nepaliks bėdoje, neparemti rimtais skaičiavimais. Tai ne ekonominis svarstymas, o pražūtingas politikavimas.
