Rusija kariauja „dujų karą”, kurio, kaip ir kiekvieno karo, tikslai yra iš dalies politiniai, o iš dalies ekonominiai. Formaliai Rusijos „Gazprom” nutraukė dujų tiekimą vien Ukrainai, nes ji esą skolinga Rusijai ir nenori nuo šių metų mokėti dvigubai brangiau už dujas nei iki šiol.
Tačiau Ukraina yra tranzito šalis, per kurią Rusijos dujos keliauja i Europos Sąjungą. Rusijos nesutarimai su Ukraina smogia ir Europos Sąjungai. Jau daugiau nei dešimt Sąjungos šalių skundžiasi dujų trūkumu, nors jos už dujas moka reguliariai bei tokią kainą, kurios nori „Gazprom”.
Rusija pirštu rodo į Ukrainą – esą ji kalta dėl krizės. Rusija „dujų karą” pradėjo viduryje žiemos, kai šalčiausia. Atrodo, ji nori, kad europiečiai savo kailiu pajustų, kiek jie yra priklausomi nuo Rusijos.
Kai kurios Europos šalys jau pasiryžę imtis atsakomųjų veiksmų. Slovakija žada vėl paleisti atominę elektrinę, kurios sustabdymas buvo narystės Europos Sąjungoje sąlyga. Kai buvo rašomas šis straipsnis, nebuvo aišku, ar Slovakija įvykdys savo grasinimą, kuris sukeltų konfliktą su Europos Sąjunga, ar ne.
Slovakijos ministras pirmininkas Robertas Fikas pirmadienį sakė, kad sprendimas priklausys nuo to, ar Rusija atnaujins dujų tiekimą. Kaip matome, mažytė Slovakija sugeba spausti Europos Sąjungą, kuriai nuo sausio 1 d. pirmininkauja kaimyninė Čekija.
Tačiau atrodo, kad pagaliau po didelių Europos Sąjungos pastangų bei Čekijos ministro pirmininko Mireko Topolaneko vizitų į Maskvą bei Kijevą pavyko susitarti, ir dujų tiekimas bus atnaujintas. Ar tikrai bus kaip sutarta – niekas negali pasakyti, nes paskutinę minutę Kremliui gali šauti į galvą kokia nors Kijevui nepriimtina idėja. Arba priešingai.
Beje, Kremlius aiškina, kad Europos Sąjungai neužtenka dujų, nes ukrainiečiai jas vagia. Todėl Europai skirtos dujos Europos nepasiekia. Nesuprantu, kaip Kijevas gali ramiai priimti valstybės kaltinimą kriminaliniu nusikaltimu. Ne tik priimti, bet ir sutikti su stebėtojais, kurie užtikrintų, jog tokios tariamos vagystės nevyktų.
Juk Kremliaus tvirtinimai yra nacionalinis įžeidimas, o be to, kaip pažymi tiek Vakarų, tiek pačios Rusijos apžvalgininkai, Ukraina šiai žiemai pasiruošė gerai ir turi pilnas dujų saugyklas. Todėl vogti net teoriškai nereikia.
Tačiau Ukrainos kaltinimas vogimu turi svarbią politinę potekstę. Juk Ukraina kartu su Gruzija yra ištikima Vakarų sąjungininkė. Vakarai remia valstybę, kurioje vogimas yra dalis nacionalinės politikos. Toks bent yra Rusijos tvirtinimas. Dabartiniu „dujų karu” Rusija aiškiai siekia smogti politinį smūgį pro-vakarietiškai Ukrainai. Juk kokios kalbos gali būti apie Europos integraciją ar NATO, jei narystės siekianti valstybė yra vagilė.
Kitas dabartinio dujų karo tikslas yra dar kartą parodyti Vakarų vartotojams, kad dujotiekis Baltijos jūros dugnu yra tiesiog būtinybė, nes tokiomis tranzito šalimis kaip Ukraina pasitikėti neįmanoma.
Tačiau nemanau, kad Rusija turi visas kortas savo rankose.
Nors Rusijos dujų resursai ir atrodo neišsemiami, o Vakarai nieko negali pakeisti geologijoje, nebūtinai ilgesnėje perspektyvoje Rusija bus nugalėtoja. Naftos kainų kritimas nuo beveik pusantro šimto dolerių už barelį iki 38 – ir tai per kelis mėnesius – rodo, jog ir dujų kainos nebūtinai bus tokios kaip dabar.
Be to, aukštos energetinių šaltinių kainos skatina Vakarus ieškoti alternatyvinių energijos resursų. Prie to prisideda ir dabartinė ūkio krizė. Ant bankroto ašmenų atsidūrusi Amerikos automobilių pramonė, kaip parodė šio savaitgalio Detroito auto mugė, išeities iš krizės ieško ekologiškai švariuose automobiliuose bei netradicinėje energetikoje.
Slovakija galbūt ir neatnaujins branduolinės energetikos gamybos, nelabai ryšis prieš Europos Sąjungos valią eiti ir Lietuva. Beje, tiesa ir tai, jog abiejose veikia tarybiniai reaktoriai. Tačiau didžiąją dalį energetikos, sakykime, Suomija pasigamina branduolinėse elektrinėse per daug nesukdama galvos, ką sugalvos koks nors Rusijos politikas.
Jeigu Suomijos atžvilgiu paseks daugiau Europos Sąjungos pirkėjų, pačiai Rusijai gali pradėti rūpėti kam parduoti savo energetinius resursus, o ne vien užsiimti čiaupų sukinėjimu ir politinį pagrindą turinčia energetine politika.
