Senos buitinės technikos ir apšvietimo prietaisų keitimas efektyvesniais – daugeliui žmonių dar nėra prioritetas – atskleidė „Schneider Electric“ užsakymu trijose Baltijos šalyse atliktas gyventojų tyrimas. Regiono gyventojai naują buitinę techniką dažniausiai renkasi tik tada, kai senoji sugenda – aktyviausiai technikos atnaujinimu rūpinasi lietuviai ir latviai, pasyvesni estai.
Lietuvoje ir Latvijoje 14 proc. gyventojų teigia dažnai ieškantys taupesnių sprendimų ir keičia neefektyviai energiją naudojančius prietaisus, tačiau Estijoje tokių – vos 8 procentai.
Didžiausia dalis Baltijos šalių gyventojų prietaisus keičia tik tada, kai senieji nebeveikia. Taip elgiasi 56 proc. lietuvių, 52 proc. latvių ir 52 proc. estų. Toks elgesys rodo, kad gyventojai energijos vartojimo efektyvumą labiau supranta kaip būtinybę, o ne kaip proaktyvų pasirinkimą.
Dar 22–28 proc. Baltijos šalių gyventojų iki šiol nėra pakeitę nė vieno buitinio prietaiso į taupesnį, o visiškai to daryti neketinančiųjų Estijoje yra dvigubai daugiau nei Lietuvoje ar Latvijoje (12 proc. palyginus su 7–9 proc.).
„Apklausos rezultatai rodo, kad energijos taupymo sprendimai Baltijos šalyse dar nėra tapę kasdienybės dalimi. Dauguma žmonių juos taiko tik prireikus, o ne planuotai, todėl realus energijos suvartojimo mažinimo potencialas lieka neišnaudotas“, – sako „Schneider Electric“ inžinierius Arnolas Minelga.
Ryškiausiai išsiskiria jaunesni – 18–29 m. gyventojai – jie visose trijose šalyse yra mažiausiai linkę aktyviai keisti prietaisus į taupesnius. Tam įtakos gali turėti tiek finansiniai aspektai, tiek mažesnė nuosavų būstų dalis šioje amžiaus grupėje. Aktyviausi taupesnių prietaisų naudotojai – Marijampolės, Kauno apskrities gyventojai.
„Daugelis žmonių net nesusimąsto, jog didelių sąskaitų už elektrą kaltininkais gali būti seni elektros prietaisai, kurie kartais tampa tikrai nepasotinamais elektros energijos rijikais. Pavyzdžiui, senas šaldytuvas vidutiniškai naudoja apie 2–4 kWh elektros per parą. Tai yra maždaug 3-4 kartus daugiau nei naujas, ekonomiškas šaldytuvo modelis, naudojantis apie 0,5 – 1,5 kWh per parą. Tad investicija į naują prietaisą, kainuojantį apie 400 eurų, atsipirktų per maždaug trejus metus. O jei namuose būtų pakeista ir daugiau neefektyvių elektros įrenginių, pavyzdžiui, indaplovė, bendrą namų ūkio elektros suvartojimą ir išlaidas būtų galima sumažinti 10 – 20 proc.“, – sako A. Minelga.
Nauji prietaisai yra ne tik ekonomiškesni, bet ir tylesni, patikimesni, draugiškesni aplinkai, todėl senos technikos keitimas dažniausiai yra finansiškai ir praktiškai naudingas sprendimas.
Lietuviai aktyviausiai investuoja į atsinaujinančią energetiką
Tyrimo duomenys atskleidė, kad Lietuvos gyventojai aktyviau nei kaimynai investuoja į atsinaujinančios energetikos sprendimus. Daugiau nei penktadalis (22 proc.) apklaustų lietuvių tvirtina, kad jau yra įsirengę saulės elektrines, saulės kolektorius ar šilumos siurblius. Estijoje tokių gyventojų yra apie 13 procentų, o Latvijoje – vos 8 proc. Vis dėlto dauguma Baltijos šalių gyventojų šiuo metu į šiuos sprendimus dar nėra investavę, nors pripažįsta svarstantys tokią galimybę.
Aktyviausi investuotojai į atsinaujinančios energijos sprendimus – vidutinio amžiaus Baltijos šalių gyventojai, kurių amžius nuo 40 iki 59 metų. Tuo metu jaunesni žmonės domisi galimybėmis, tačiau dažniausiai dar nėra įsirengę sprendimų. Dauguma vyresnių gyventojų (60–74 m.) šioje srityje neplanuoja investuoti: Lietuvoje tokių mažiausia – 40 proc., Latvijoje – 66 proc., o Estijoje – 62 proc.
Daugiausia investavusių į atsinaujinančią energiją – Vilniaus apskrityje (33 proc.), Kauno apskrityje (34 proc.), o taip pat ir Šiaulių apskrityje (27 proc.).
Pasak Arnoldo Minelgos, naujausi tyrimai rodo, jog ES išleidžia 38 mlrd. eurų per metus elektros energijos importui, taip užsitikrindama apie 60 proc. energijos poreikio. Tai rodo senojo kontinento elektrifikacijos sąstingį atsinaujinančios energetikos srityje.
„Ne tik Lietuvoje, ar kitose Baltijos šalyse, bet ir daugelyje kitų ES šalių dar neišnaudojamas atsinaujinančios energetiko potencialas, kuris skaičiuojama siekia apie 1 000 GW – tai 10 kartų daugiau nei šiandien įdiegti pajėgumai. Jei iki 2040 m. atsinaujinančios energetikos tempai būtų paspartinti, ES šalys kasmet galėtų sutaupyti apie 250 mlrd. eurų“, – sako A. Minelga.
Lietuvoje atsinaujinančios energetikos plėtrai didelį postūmį suteikia valstybės parama, padedanti sumažinti pradinę finansinę naštą ir sutrumpinti atsipirkimo laikotarpį, todėl tokios investicijos tampa prieinamesnės ir patrauklesnės namų ūkiams.
Latvija šioje srityje turi dvi svarbias programas – EKII ir CFLA, kurios suteikia gyventojams galimybę gauti iki 70 % kompensaciją už saulės ar vėjo elektrines, šilumos gamybos įrangą, šilumos siurblius, biomasės katilus bei elektros kaupimo sistemas. Paramos dydis gali siekti iki 15 tūkst. eurų (EKII) arba iki 31 807 eurų (CFLA). Pagal šias programas paraiškų teikimo laikotarpiai numatyti iki 2029 m.
„Latviai kaip ir lietuviai turi panašias galimybes modernizuoti šildymo sistemas ir įsirengti saulės elektrines. Estijoje taip pat egzistuoja paramos mechanizmai, tačiau čia parama labiau orientuota į daugiabučių renovaciją ir ilgalaikes subsidijas už pagamintą energiją, o ne į vienkartines kompensacijas už įrangos įsigijimą“, – sako A. Minelga.
Nors pasak eksperto, investicijoms į atsinaujinančią energetiką valstybės parama turi didelę įtaką, tačiau yra ir daugiau aplinkybių, kurios lemia gyventojų ir verslo sprendimą investuoti į atsinaujinančią energetiką.
Vieni svarbiausių aspektų – elektrinės prijungimo prie tinklo sąlygos, elektros energijos kaina ir valstybės paramos intensyvumas. „Jei valstybė nekompensuoja prijungimo prie tinklo, tai gali tapti investicijas stabdančiu veiksniu, nes šios išlaidos – gan didelės. Vis daugiau vartotojų ryžtasi investuoti į atsinaujinančios energijos sprendimus tuomet, kai elektros kainos būna aukštos,“ – pažymi A. Minelga.
