Ant Tauro kalno šlaito plytinti apleista buvusi alaus gamyklos teritorija galėtų tapti dar vienu prestižiniu miesto kvartalu.
Tačiau už dešimtis milijonų litų alaus gamyklos pastatus įsigijusių norvegų investuotojų planai neįtinka nei vilniečiams, nei sostinės valdžiai.
Komitete ginčų neišvengta
Buvusi „Tauro” alaus gamykla vis dar stūkso be gyvybės ženklų. Norvegų investuotojų užmojai prestižinėje miesto vietoje įkurdinti gyvenamųjų namų, biurų kvartalą ir viešbutį miesto valdžios pritarimo nesulaukia.
„Ankstesnės kadencijos Plėtros komitetas svarstė minėtos teritorijos detalųjį planą, tačiau jo tvirtinimo procedūra iki šiol nesibaigusi. Kiek prisimenu, kilo ginčų dėl pastatų aukštingumo.
Investuotojams buvo siūlyta nuimti du aukštus nuo viršutinės amplitudės, tačiau jie kompromisams lyg ir nenusiteikę. Dabar detalusis planas svarstyti pateiktas iš naujo – reikia sulaukti rudens, kai vėl prasidės darbas komitetuose ir rinksis taryba”, – kalbėjo laikinai Miesto plėtros departamento Teritorijų planavimo skyriaus vedėjo pareigas einantis Egidijus Dedūra.
Pažeidimų esą nėra
Sklype, kurį 2007 m. įsigijo norvegų kapitalo įmonė „Verdispar Project CO B”, prieš kelerius metus vyko „Tauro” alaus gamyba. 2006 m. bendrovės „Royal Unibrew”, valdančios „Kalnapilio-Tauro grupę”, valdybos sprendimu „Tauro” alaus gamyba buvo perkelta į Panevėžį, o turtas parduotas.
2008 m. kovą naujieji turto savininkai paskelbė konkursą. Jame dalyvavo keturios Lietuvos ir užsienio įmonės. Nugalėjo Danijos architektų bendrovės PLH su lietuvių architektų bendrove „Archinova” rengtas projektas.
Pagal jį turėjo būti projektuojami 4-8 aukštų sekcinio tipo daugiabučiai gyvenamieji namai. Komercinę kvartalo dalį sudarytų viešbutis, biurai, SPA centras. Turėtų būti ir restoranas, kavinė-baras.
„Išnaudojant šlaito nuolydį projektuojami įvažiavimai tiesiai į kiekvieną iš penkių požeminių automobilių stovėjimo aikštelių aukštų. Naujieji tūriai harmoningai įsilies į esamą gamyklos architektūrą, jos neužgoš. Senieji pastatai restauruojami, atidengiami originalūs elementai”, – taip architektūrinė teritorijos vizija dar ir šiandien pristatoma bendrovės „Archinova” interneto svetainėje.
„Dabar reikalai sustoję, jūs gal užsakovui bandykite skambinti. Jokių naujų žinių neturime, ar jie keis ką nors ar nekeis. Tegaliu užtikrinti, kad planuojamų statinių aukštingumas bendrąjį miesto planą atitiko”, – garantavo bendrovės „Archinova” direktorius Antanas Gvildys.
Sklypas neišnaudojamas
Buvusios „Tauro” alaus gamyklos kaimynystėje gyvenantys miestiečiai architektų tikinimais abejoja.
„Norvegai už sklypą sumokėjo labai brangiai, todėl nori iš jo išspausti maksimalų pelną. Siekiama užstatyti kiekvieną kvadratinį metrą. Jei jų užmojai nebus sustabdyti, Vilniaus centre turėsime antrąjį Šanchajų”, – dienraščiui yra sakęs 767-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pirmininkas Vytautas Masalskis.
Trijų aukštų su mansarda namuose būstą turintiems gyventojams labiausiai nerimą kėlė iškilsiančių pastatų aukštis. Per viešą detaliojo plano svarstymą žmonės reikalavo sumažinti jį septyniais metrais.
„Šiuo metu lyg ir viskas nurimę, bent jau apie realius planus negirdėjome. Kiek žinau, šiam projektui nepritaria savivaldybė”, – kalbėjo V. Masalskis.
Detalųjį teritorijos planą rengusios bendrovės „Senojo miesto architektai” vykdančioji direktorė Diana Sabaliauskienė prisipažino nesuprantanti išankstinių gyventojų nuogąstavimų.
„Ko ten kilti? Statiniai niekam saulės neužstos. Pagalvojus, kad ten stovėjo „Tauro” salyklinės su visais kvapais, raugais, negenėtais medžiais ir netvarkytais sandėliais… Dabar toje teritorijoje nelikę nė vieno normalaus pastato, turime 1,7 ha neišnaudoto kalno – na, atleiskite…” – nuostabos dėl esą trumparegiško miestelėnų požiūrio neslėpė D. Sabaliauskienė.
Tektų atkurti paveldą
D. Sabaliauskienė atkreipė dėmesį, kad architektų parengtas gamyklos teritorijos projektas jau yra suderintas savivaldybės Nuolatinėje statybų komisijoje ir pagal nustatytą tvarką patikrintas Valstybinėje teritorijų planavimo ir statybos inspekcijoje.
„Niekas neturėjo pastabų aukštingumui”, – pabrėžė pašnekovė. Ji išreiškė viltį, kad po atostogų į darbą grįžusi Vilniaus miesto taryba imsis iš esmės spręsti stalčiuose užsigulėjusio detaliojo plano klausimą.
„Po rinkimų susiformavusi naujoji taryba turėjo svarbesnių klausimų: biudžetas, šiluma. Dabar – atostogos”, – svarstė D. Sabaliauskienė.
Tiesa, ji leido suprasti, kad šiuo metu ir pastatų šeimininkai nėra tikri dėl savo ateities veiksmų. „Pagal projektą komercinėje sklypo dalyje išlikęs saugotinas buvusios Šopeno alaus gamyklos pastatas būtų pritaikytas viešbučiui. Galbūt dabar vertėtų svarstyti, ar iš tikrųjų reikia tokio viešbučio, nes restauruoti tikrai nebūtų pigu: ten reikėtų atkurti ir bokštus, kurie pokariu buvo nugriauti, ir labai įdomius rūsius, salyklines”, – kalbėjo D. Sabaliauskienė.
Investuotojai tyli
Apie savo ketinimus nekalba ir patys investuotojai. Klausimai, ar norvegai būtų linkę į kompromisus ir detaliojo plano korekcijas, o galbūt projektą gins teisme, liko neatsakyti.
„Investuotojai mus informavo, kad pateikti papildomų komentarų ar atsakymų į jūsų klausimus nėra galimybės”, – partnerių poziciją maloniai pristatė finansų ir nekilnojamojo turto konsultacijų bendrovės „Re&Solution Property Management” direktorius Baltijos šalims Sigitas Jautakis.
Dienraščio žiniomis, už buvusią „Tauro” gamyklą norvegai paklojo apie 90 mln. litų. Turtą šiuo metu valdanti Norvegijoje registruota bendrovė „Aludarių Development” Valstybinei mokesčių inspekcijai iš viso per 2009 m. sumokėjo 124 839 litus, per 2010 m. – 150 687 litus, per 2011 m. šešis mėnesius – 80 448 litus.
Istorija
1860 m. turtingas pirmos gildijos Vilniaus pirklys Vilhelmas Šopenas (tuomečiame) miesto pakraštyje prie Tauro kalno pastatė aniems laikams gana stambią alaus daryklą, o kiek vėliau ir salyklinę – kitame miesto pakraštyje, dabartinėje Paupio gatvėje.
1900 m. Vilniuje buvo trys alaus daryklos: V.Šopeno, I.E.Lipskio ir Seiniuko. 1900 m. vienam Vilniaus gyventojui jos pagamindavo vidutiniškai po 60 l alaus, o 1913 m. – net po 1381 l. Žinoma, ne visą tą kiekį suvartodavo vilniečiai. Alus buvo tiekiamas daugeliui Lietuvos ir Baltarusijos miestų, taip pat gabenamas į Lenkiją, Kijevą, Liepoją.
Didelis pakilimas alaus gėrimo labui buvo carinės Rusijos valdžios 1906 m. balandžio 22 d. išleistas įstatymas, pagal kurį jau nebuvo jokių kliūčių atidaryti alaus barą.
Pirmasis pasaulinis karas beveik visiškai nutraukė alaus gamybos pramonę Lietuvoje, taip pat ir Vilniuje. Anksčiau gerą vardą turėjęs Vilniaus alus buvo gabenamas į Peterburgą, Varšuvą, Rygą ir daugelį kitų miestų. I.E.Lipskio alaus darykla buvo Užupyje (dabartinėje Subačiaus gatvėje), kita Vilniaus krašto alaus darykla – I.Parčevskio – Raudondvaryje prie Vilniaus. Tarp įmonių vyko didelė konkurencija.
1935 m. rudenį V.Šopeno alaus darymo akcinės bendrovės pirmininkas Taubas ir įmonės direktorius Rozentalis, pasinaudoję ekonominiais I.E.Lipskio firmos sunkumais, privertė jį uždaryti savo alaus daryklą ir prižadėjo išmokėti tam tikrą kompensaciją. Taip nuo ketvirto dešimtmečio pabaigos V. Šopeno alaus darykla liko vienintelė alaus gamybos įmonė Vilniaus mieste.
