Globalusis atšilimas, senkantys planetos gamtiniai ištekliai – vienos opiausių XXI amžiaus problemų. Pastaruoju metu vis aktyviau ieškoma alternatyvių, efektyvesnių ir geriau įsisavinamų atsinaujinančios energijos šaltinių.
Ir valdžios institucijos, ir privataus sektoriaus atstovai jau investuoja į naujų technologijų kūrimą ir plėtrą, pasitelkiami alternatyvieji energijos šaltiniai – vanduo, vėjas ir vis dažniau – saulė.
Saulė – vienas patraukliausių energijos šaltinių. Saulės baterijomis jau kelerius metus bandoma šildyti namus, varyti automobilius. Tačiau nemaži kaštai iki šiol pristabdo šios alternatyvios energijos gavybą.
Šį kartą „Statyba ir architektūra” domėjosi „SolarWall” – „Saulės sienos” – šildymo ir vėdinimo sistema, naudojama įvairios paskirties pastatuose. Ši sistema veikia gana paprastai – lauko oras, prieš jam patenkant į pastatą, sušildomas „Saulės sienoje”. Po to šiluma paskirstoma pastato šildymo sistemoje. „Saulės siena” suteikia galimybę ir vėdinti patalpas.
Ši technologija jau naudojama ir kaimyninėje Lenkijoje, ją netrukus rengiamasi įdiegti Latvijoje. Tačiau Lietuvoje kol kas – visiškas štilis. Vyriausybės atstovai aiškina, esą alternatyvių energijos sistemų diegimas – verslininkų reikalas.
Garsūs vardai
„Saulės siena” pirmiausiai išpopuliarėjo JAV ir Kanados rinkose. Šią iš pirmo žvilgsnio paprastą technologiją, daugiausiai naudojamą komercinėms ir gamybos patalpoms apšildyti ir vėdinti, Kanados bendrovės „Conserval Engineering Inc” specialistai tobulina jau beveik tris dešimtmečius.
Iki šiol realizuota daugiau nei 1000 „Saulės sienos” projektų. Tarp „Saulės sienos” technologijos naudotojų yra ir labai garsių vardų. Tai – „Ford”, „FedEx”, „General Motors” , taip pat – NASA, JAV karinės pajėgos ir Kanados vyriausybė.
2008 metais Didžiojoje Britanijoje „Saulės sienos” šildymo sistema buvo apdovanota prestižiniu „Pasaulio žaliojo verslo apdovanojimu” (World Green Business Award) – už geriausią produkto dizaino panaudojimą kompanijos „Sainsbury” centre Northamptone.
Ši saulės energijos sistema buvo sumaniai ir estetiškai įkomponuota išorinėje pastato sienoje. Teigiama, kad šiuo projektu nustatyti nauji subalansuotos statybos plėtros standartai.
Veikia ir naktimis
Nors iš pirmo žvilgsnio „Saulės sienos” sistema gali pasirodyti labai paprasta, taip iš tiesų nėra. Pietinėje išorinėje pastato sienoje, sugeriančioje daugiausiai saulės spindulių, paprastai įkomponuojama tamsaus metalo danga.
Danga gali būti bet kokios tamsios spalvos – kuo tamsesnis metalas, tuo daugiau šilumos bus absorbuojama. Dažniausiai tam naudojamas gofruotas ir perforuotas (su tūkstančiais skylučių) aliuminis.
Tamsųjį „apvalkalą” skrodžianti saulės šviesa sušildo orą maždaug iki 30 laipsnių. Šis per nedideles skylutes įtraukiamas į siaurus tarpus, esančius tarp pastato ir metalo sienos, bei nukreipiamas į ventiliacijos sistemą.
Taip sukuriama pirminė saulės šildymo sistema. Šiame cikle „pagamintas” karštas oras nukreipiamas į įprastinę pastato šildymo sistemą, kuri paprastai įrengta kiekviename pastate. Šio proceso metu karšto oro temperatūra dar labiau pakeliama.
Taip technologiškai sujungiamos dvi šildymo sistemos, kurios veikia sąveikaudamos ir gali šildyti didelius pastatus. „Saulės sienos” sistema gali būti diegiama didelėse parduotuvėse, gamyklose, ligoninėse ar mokyklose, įvairiuose pramoniniuose objektuose, taip pat – gyvenamuosiuose namuose.
Teigiama, jog „Saulės sienos” technologija yra efektyvesnė, nei senesnio modelio stikliniai saulės energijos rinktuvai. Beje, „Saulės siena” funkcionuoja ir debesuotomis dienomis bei naktimis, tik mažesniu pajėgumu.
Mažinami kaštai
Gamintojai pabrėžia vienus didžiausių „Saulės sienos” sistemos privalumų – tai maksimaliai sumažinami šildymo kaštai ir šilumos gamybai naudojamas gamtinių išteklių kiekis.
Specialistų skaičiavimais, kiekvienas kvadratinis „Saulės sienos” metras kasmet apie 60 JAV dolerių (131 Lt) sumažina vidutinio Amerikos vartotojo šildymo kaštus. Kuo didesnį pastato plotą užima „Saulės siena”, tuo daugiau sutaupoma.
Aplinkai draugiška sistema gali būti montuojama ne tik naujuose pastatuose, bet integruojama jau pastatytuose. Nors „Saulės siena” diegiama ir privačiuose namuose, tačiau investicijos greičiau atsiperka įgyvendinant didelius komercinius projektus.
Gamintojai tikina, kad tokie didelės apimties nauji projektai atsiperka per 1-3 metus, integruoti į jau esamą pastatą – per 3-6 metus.
Kanados kompanija „Conserval Engineering Inc” skelbia, kad vienas „Saulės sienos” sistemos kvadratinis metras (be įrengimo darbų) kainuoja apie 96 eurus (331,5 lito).
Nepatiria nuostolių
„Saulės sienos” sistema taip pat suteikia galimybę susigrąžinti prarastą šilumos energiją. Žinia, didelė dalis šilumos iššvaistoma per nesandarias pastatų sienas, nuostolių patiriama ir dėl paliktų erdvių ventiliacijai. Net ir naudojant modernias termoizoliacijos medžiagas, tam tikri nuostoliai neišvengiami.
Tuo metu „Saulės sienos” sistemoje į aplinką prasiskverbianti šiluma vėl surenkama „saulės rinktuvu” (tai – tamsaus metalo apvalkalas) ir grąžinama atgal į pastatą. Taip šiluminė varža išauga net iki 50 kartų.
Per „Saulės sienos” vėdinimo sistemą į pastatą nuolat patenka gaivaus oro. Tokiu būdu kompensuojamas deguonies stygius patalpose. Tai ypač aktualu, pavyzdžiui, gamykloms, kuriose daug darbuotojų.
Kanadiečiai tikina, kad įdiegus jų sistemą, papildomų vėdinimo priemonių įrengti nebereikia.
Nebedegina dujų
Vienas įspūdingiausių „Saulės sienos” projektų įgyvendintas 1999 metais Kanados Toronto mieste, automobilių taisymo įmonėje.
Šios bendrovės specialistų skaičiavimais, naudojant naująją sistemą kasmet pavyko sutaupyti vidutiniškai per 11 tūkst. kubinių metrų dujų, kurios iki tol buvo sudeginamos pastatui šildyti. Anglies dvideginio (CO2) kiekis, kasmet išmetamas į aplinką, sumažėjo daugiau nei 20 tonų.
Kanados vyriausybė skatina alternatyvių energijos šaltinių diegimą pramonėje. Tokioms įmonėms kompensuojama 25 proc. energiją padedančių taupyti įrenginių kainos.
„Saulės sienos” sistema naudojama ir Europoje. Ji po truputį diegiama ir kaimyninėse šalyse. Vokiečių įmonė „Krause”, gaminanti statybines konstrukcijas, kurdama padalinį Lenkijos Svidnicos mieste nutarė panaudoti šią alternatyvią energijos gavybos technologiją.
Dabar Svidnicos miesto gamykloje veikia didžiausia Europoje „Saulės siena”. Specialios plokštės dengia 2 tūkst. kvadratinių metrų pietinės pastatų komplekso dalies.
Bendra saulės šildymo sistemos galia siekia 1 megavatą. Jei būtų naudojamos tradicinės nealternatyvios šildymo sistemos, jos į aplinką kasmet „išmestų” 65 tonas anglies dvideginio.
Kompanijos „Krause” atstovai skaičiuoja, kad jiems investicijos į naują įrenginį visiškai atsipirks per penkerius metus.
Latviai žengia į priekį
Tiesa, didžiausios „Saulės sienos” Europoje titulą iš lenkų greitai žada paveržti latviai. Maždaug 2,1 tūkst. kvadratinių metrų sieną, kuri tiektų 1 megavatą energijos, žadama statyti logistikos bendrovės „Elipse BLC” pastatų komplekse Latvijos sostinėje Rygoje. Skelbiama, kad daugiau nei 30 tūkst. kvadratinių metrų ploto logistikos centras bus vienas moderniausių Baltijos šalyse. Statybos darbus planuojama baigti jau ateinantį rugsėjį.
Šį projektą įgyvendinančios bendrovės „Abaco” atstovai „Statybai ir architektūrai” įvardijo, kad į „Saulės sienos” sistemą logistikos centre buvo investuota 300 tūkst. latų (1,47 milijono litų).
„Tiktai standartinė vėdinimo sistema būtų kainavusi panašią sumą. Tad galima sakyti, kad šis projektas jau atsipirko”, – teigė įmonės „Abaco” technikos direktorius Andris Vladimirovs.
Jis tvirtino, kad prieš vienerius metus kelioms Lietuvos kompanijoms buvo siųsta informacija apie naująją šildymo ir vėdinimo sistemą. Tačiau lietuvių „Saulės siena” nesudomino.
„Suprantama, dauguma skeptiškai žvelgia į naujoves. Mes norime kuo greičiau baigti projektą Rygoje, kad galėtume akivaizdžiai parodyti, jog ši sistema – tikrai efektyvi”, – teigė A. Vladimirovs.
Diegimo neskatina
Regis, tai, ar Lietuvoje artimiausiu metu išvysime modernias saulės energiją naudojančias sistemas, priklausys tik nuo verslininkų valios. Mat šalies Vyriausybė šiuo metu neskatina šių technologijų diegimo.
„Čia jau nuo pačių verslininkų priklauso, ar jie nori imtis naujovių. Manau, tokie įrenginiai rinkoje turėtų būti konkurencingi. Jei tokie projektai būtų finansiškai patrauklūs, atsipirktų, tada ir Lietuvoje tai atsirastų”, – teigė Ūkio ministerijos Energetikos departamento direktorius Algimantas Zaremba.
Tačiau šalyje veikiančių nevyriausybinių organizacijų, remiančių alternatyviosios energetikos idėją, atstovai smerkia tokį valdžios požiūrį.
„Ūkio ministerija visiškai nekreipia dėmesio į atsinaujinančią energetiką, nors Europos Sąjungos (ES) nutarimai reikalauja didinti jos dalį bendrojoje šildymo sistemoje. Visose civilizuotose Vakarų Europos valstybėse institucijos skatina vėjo ar saulės energijos naudojimą”, – teigė Kaune veikiančios bendrijos „Atgaja” vadovas Saulius Pikšrys.
Ši organizacija rengė studiją, kuria buvo bandoma nupiešti darnios energetikos viziją Lietuvoje iki 2050 metų. Bendrijai teko konstatuoti, kad Lietuvoje Vyriausybė šiuo metu neremia alternatyvių energijos šaltinių diegimo.
S. Pikšrys prognozavo, kad mūsų šalyje saulės energija gali būti pradėta plačiau naudoti tiktai nuo 2020 metų.
„Žinoma, vadinama pasyvioji „Saulės sienose” išgaunama energija galėtų „startuoti” anksčiau. Tai jau dabar populiaru Skandinavijoje, Ispanijoje. Pastarojoje šalyje pastatuose naudoti saulės energiją yra privaloma, tai numato teisės aktai. Tačiau Lietuvoje kažkodėl galvojama tiktai apie naują atominę elektrinę, nors jos atsiradimas tiktai prisidės prie šildymo sistemos centralizavimo”, – aiškino S. Pikšrys.
