Architektūros kritikas A. Samalavičius sostinės viešąsias erdves laiko „pusiau viešomis arba mirusiomis”.
Kaip Jūs matote šiandieninį Lietuvos miestą ir jo viešąsias erdves?
Visada miesto struktūroje egzistavo tam tikros vietos, kuriose koncentravosi viešasis miesto gyvenimas. Senovės Graikijoje tokiose polio vietose buvo sprendžiamas miesto likimas.
Žinoma, miestui modernėjant, viešųjų erdvių paskirtis skiriasi: vienos naudojamos valstybinių ritualų atlikimui ir pan., kitos, kameriškesnės, – poilsiui, pramogoms, bendravimui.
Vilniaus viešųjų erdvių problema ta, kad niekada nebuvo strateginio sprendimo, kaip pertvarkyti visas tas šiuo metu pusiau apleistas erdves, kurias mes paveldėjome iš sovietinio laikotarpio, kad ir tas, iš kurių buvo pašalinti priklausomybės laikotarpio monumentai.
Reikia pripažinti, kad susitvarkyti su šiomis erdvėmis sekasi labai sunkiai. Pavyzdžiui, Gedimino aikštė atsirado ne taip ir seniai, tačiau šiuolaikinėje visuomenėje ji yra traukos laukas. Čia susikerta pėsčiųjų takai į senamiestį, pati Katedra yra traukos taškas, prospektas. Žmonės čia mėgsta lankytis. Daugelis kitų erdvių yra tik pusiau viešos.
Tos erdvės, kurios yra toliau nuo centro, yra beveik visiškai apleistos arba negyvos.
O naujasis Vilniaus centras?
Savivaldybės pastatas, prekybos centras „Europa”, galime sakyti, neturi viešųjų erdvių, tai tėra išplatintas šaligatvis. Ten nėra nei žalumos, nei patogiai išdėstytų suoliukų, be to, šalia Konstitucijos prospektas – autostrados tipo magistralė. Koks normalus žmogus, išėjęs iš prekybos centro, norėtų tokioje erdvėje prisėsti, pabendrauti su žmonėmis ar kavos išgerti, kai šalia – nepakeliamas triukšmas ir nuolatinis automobilių judėjimas?
Kodėl taip yra?
Bėda ta, kad mūsų urbanistinėje politikoje nesiekta sutvarkyti ir pertvarkyti to, ką mes paveldėjome. Nežiūrima į geresnius užsienio pavyzdžius, nesimokoma iš sėkmingų ir nesėkmingų patirčių. Yra atskirų mokslininkų, studijų, kurie yra tai darę, bet šitos idėjos platesnių visuomenės sluoksnių beveik nepasiekia ir miesto planavime jos beveik neatsispindi.
Tačiau Nacionalinėje dailės galerijoje planuojama lauko ekspozicija, yra dešiniajame Neries krante Japonijos konsulo Čiunės Sugiharos garbei pasodinta japonų nacionalinių medžių – sakurų – giraitė…
Problema yra ta, kad kalbame apie dalinius sprendimus. Neries krantinė nėra sutvarkyta. Dabar matome tik sovietmečiu darytą bandymą ją įrėminti ir išbetonuoti.
Pažiūrėkime į užsienio pavyzdžius, kad ir Paryžiaus Senos pakrantes: daugybė vietų pasivaikščiojimui promenadomis, suoliukų, medžių, apšvietimas.
Apšvietimas yra būtinas. Kokia gali būti viešoji erdvė, jeigu vakare turi bėgti per skverą, kad patamsiuose niekas tau neniuktelėtų į nugarą.
Kur ir kokius miesto traukos centrus Vilnius gali kurti?
Vilniuje vandens telkinių yra labai mažai. Ežerų ar tvenkinių nėra nei miesto centre, nei jo prieigose. Suprantama, kad šiltuoju sezonu vanduo yra atgaivos šaltinis ir svarbus miesto sandas. Į tai turėtų būti atsižvelgta.
Žinoma, gali būti skulptūros, gali būti sodas – tai priklauso nuo konkrečių sprendimų. Niekas negali direktyviškai pasakyti, kad vanduo bus miesto traukos centras, todėl tam ir rengiami idėjų konkursai.
Pažiūrėkite, kaip dabar atrodo Neries pakrantė. Tarsi yra takas pasivaikščioti, tačiau eini kaip gatve – viršuje automobilių srautas, toliau namų blokai, o nusileidus prie pačios upės randi tik trasą pėstiesiems ir dviratininkams be jokio suoliuko.
Ši trasa nėra vientisa ir, reikia pripažinti, begriūvanti.
Todėl, kad netvarkoma kompleksiškai. Suprantama, tai reikalauja lėšų, tačiau pažiūrėkime kaip silpnai per 20 metų pasistūmėta šioje srityje.
Visuomenėje gana nevienareikšmiškai vertinamos naujosios Neries pakrantės skulptūros. Kodėl?
Metaforiškai kalbant, Neries pakrantę galima pavadinti šiukšlynu. Ji yra klaikiai apleista. Dabar pasirinktas toks tariamo tvarkymo principas: atsiranda skulptūra – vamzdis, kuris daugeliui kelia asociacijas su kanalizacija. Ir tai esą ,,atgaivinimo programa”. O iš tiesų – absurdas ir vaizduotės stygius.
Galiausiai, suręsti tokią instaliaciją ties Nerimi – tai tas pats, kas dideliame šiukšlyne įmesti dar vieną šiukšlę. Tai nėra tvarkymo kelias. Tokio pobūdžio erdvė turi būti tvarkoma kompleksiškai. Be abejo, visa pakrantė negali būti paversta turgumi ar kavinių paviljonu, bet rimto urbanistų ir architektų žvilgsnio į šias vietas labai trūksta.
Tai jau nebe pirmas „Vilniaus – Europos kultūros sostinės 2009” bandymas gavinti Neries pakrantę. Vasarą gyvavęs projektas „Kultflux” – baras, koncertų ir susitikimų vieta netoli Technikos muziejaus – buvo sėkmingas.
Suprantama, tas projektas yra pirštu bakstelėjimas į dalyką, kuris ir taip aiškus. Kam gali būti neaišku, kad tokios vietos gali būti patrauklios? Yra pilna analogų.
Šioje problematikoje įdomi architekto funkcija. Jis ne tik paišo ir projektuoja..
Architekto veikla nesusideda vien iš projektavimo ir projekto įgyvendinimo. Architektui visais laikais, o ypač šiuolaikiniame pasaulyje, reikia suvokti daugelį labai svarbių dalykų.
Pavyzdžiui, ligoninę galima projektuoti kaip kareivinę: yra operacinės, yra palatos ir viskas. Tačiau į ligoninę galima žiūrėti ne kaip į kalėjimą, bet į vietą, kur žmogus gali išeiti į atvirą erdvę. Prieš 15 metų atliktas Amerikos ligoninių tyrimas parodė, kad ligoniai sveiko daug greičiau ten, kur galėjo išeiti pasivaikščioti į terasas, turėjo savo darželius, girdėjo paukščių čiulbėjimą, matė, kaip želia žolė, ir pan. Tai ne vien architektūrinis sprendimas. Projektuotojai mąstė daug plačiau ir jie suteikė žmonėms natūralios aplinkos jausmą.
Ką miestiečio gyvenime reiškia viešosios arba socialinės erdvės?
Socialinės vietos yra vietos, kur žmonės susirenka bendrauti. Šiuolaikiniame mieste tokios vietos privalo būti numatytos. Žinoma, tai negali būti vietos, iki kurių reiktų važiuoti 10-20 kilometrų. Natūralu, kad žmogus, turintis valandą laiko, nori išeiti savo apylinkėje, ramiai pasėdėti, paskaityti knygą, susitikti su bičiuliu ir pan. Pastebėkite, kad tokių erdvių mes beveik neturime.
Ką reiškia viešoji erdvė? Viešojoje erdvėje jautiesi viešumoje, tačiau tai pakankamai jaukus jausmas. Gali kažką veikti ir niekam kitam netrukdai. Galima sakyti, tai yra bendravimo erdvė.
Tokiomis vietomis galėtų tapti parkai ar miesto sodai, tačiau mes jų turime labai mažai. Kai kurie jau labai nutolę nuo centrinių miesto dalių. Galbūt labiau žmones sutelkia Sereikiškių parkas, bet socialinė erdvė nėra tik žalia veja. Ten kažkas nuolatos turi vykti, turi būti traukos taškas, turi būti vietos, kurios žmogui reikalingos.
Ar neironiška, kad apie savarankišką ir politinį visuomenės ugdymą – pilietinės visuomenės kūrimą -kalbama 20 metų, tačiau viešųjų erdvių, kuriose tokia visuomenė tarptų, beveik nėra?
Aš netikiu, kad pilietinę visuomenę galima sukurti stadione. Stadione gali būti minia. Jame gali įvykti kokia nors akcija, galima rengti revoliuciją, tačiau stadione žmonės negali bendrauti ir girdėti vienas kito, o tuo pat metu vienas kitam netrukdyti. Stadione žmonės jaučiasi kaip silkės statinėje.
Projektuojant, kuriant tokias miesto erdves į tai reikėtų itin atsižvelgti.
Bene prieš 6 metus Odminių skvere, prie „Klaipėdos” viešbučio, Gedimino prospekto ir Gedimino aikštės buvo suplanuota įrengti požeminius garažus. Galima spėti, kad vėliau juos būtų norėta užstatyti kažkokias statiniais. Įsivaizduokite, kiek mes, visi miesto gyventojai, būtume praradę. Tas plotas taptų keliolikos žmonių privačia nuosavybe. Ar tas plotelis yra gerai sutvarkytas – galima ginčytis, tačiau jis yra visuomeninės paskirties. Ten yra fontanai, ten yra suoliukai, ten galima pasivaikščioti.
Ar niekaip neužbaigiamuosiuose Lukiškių aikštės projektuose matote įdomių sprendimų, kuriuose žmonės nesijaustų lyg „silkės stadinėse”?
Nesiimčiau kalbėti apie vieną konkretų projektą, kadangi Lukiškių aikštės konkursai organizuojami jau penkiolika metų. Šiandien jau net neatsimename daugelio tų konkursų rezultatų.
Tačiau tai viena didžiausių miesto viešųjų erdvių, kuri sovietiniais laikais turėjo ideologinę funkciją. Dabar Lenino paminklas nuimtas, bet aikštė taip ir stovi nepakitusi. Be nuimto akcento aikštė yra savotiškas svetimkūnis.
Klausimas, ar mes turime visą laiką galvoti tik apie ideologinius dalykus. Ar visas savo viešąsias erdves turime įsivaizduoti su ideologiniu paminklu, kad ir tai pačiai laisvei?
Manau, kad daugelyje projektų yra įdomių dalykų, kuriuos reiktų vystyti, tačiau problema yra interesų grupių (tiek politikų, tiek finansinių struktūrų) neapsisprendimas. Galime kalbėti ir apie sąmoningą manipuliavimą visuomene – esą nėra jokių sprendimų, jie, girdi, atsiras po dešimties metų… Akivaizdu, kad kai kuriems profesionalų klanams tai labai naudinga. Susiklosčius palankioms aplinkybėms bus galima ,,prastumti” saviškių projektą, kuris staiga bus paskelbtas tikra panacėja.
Kaip elgtis su sovietiniu viešųjų erdvių paveldu? Naikinti, rekonstruoti?
Miesto struktūroje niekada nereikia išbraukti visų sandų. Yra tokių visiškai dehumanizuotų vietų. Jeigu miestas susideda iš betono, šaligatvių plytelių, asfalto tai yra joks miestas, mat joks normalus žmogus tokioje aplinkoje negyvena ir gyventi nenori.
Jeigu mieste yra nesutvarkytų vietų ar žaliųjų plotų, nebūtina juos naikinti, versti aikštėmis, tiesiog yra klausimas, kaip juos panaudoti.
Miesto istorijoje buvo ir itališko ir angliško tipo parkų. Kažkada ši kultūra klestėjo ir Lietuvoje. Pasižiūrėkite į Antakalnio Sapiegų rūmų parką. Šiandien jis dar nėra sutvarkytas, tačiau yra visos galimybės tą parką, remiantis istoriniais planais, sutvarkyti. Viskas priklauso nuo įsivaizdavimo, kiek tai yra svarbu.
Mikolajus Vorobjovas, klasikinis Vilniaus architektūros tyrinėtojas, savo knygoje „Vilniaus menas” (1940 m.) rašė apie šio miesto harmoningą santykį su gamta. Iš jūsų žodžių galima suprasti, kad šis santykis jau prarastas ir panašūs pasakymai yra klaidinantys.
Dar yra išlikę tos žalumos, tačiau miestas besiplėsdamas vis rijo tą žaliąjį plotą. Yra regionų, kur žalumos išsaugotos iki šiol, pavyzdžiui, Antakalnis arba Gedimino, Kreivasis kalnai. Centrinėje miesto vietoje turime ištisą kompleksą vietų, kurios vis dar yra žalios.
Tai problema yra ne jų trūkumas?
Problema yra tai, kaip jos sutvarkomos ir panaudojamos. Pasižiūrėkite, kiek mieste yra plikų, šiukšlynais paverstų plotų. Vasara ten želia žolė, yra medžių, bet tai dažniausiai vietos, kurias eini ir praeini.
Reikalingos ilgalaikės investicijos į miesto struktūrą. Tada reikia galvoti, kam reikalingi kokie nors laikini statiniai, kurie neaišku kiek stovės ir koks jų rezultatas. Turėtų būti mąstoma gerokai plačiau. Suprantama, neįmanoma iškart sutvarkyti visko. Turėtų būti tvarkomos atskiros to komplekso dalys, bet įsivaizduojant visumą.
Kiekvienas žmogus, kuris nors kartą gyvenime yra piešęs portretą, supranta, kad iš pradžių užmeti galvos siluetą, akis, nosį ir taip toliau pridedi detales, bet kartu laikaisi ir bendros struktūros, ir bendro pavidalo. Deja, tokio mąstymo yra labai mažai. Į kiekvieną vietą žiūrima kaip į lokalų, bet vienetinį sprendimą.
Nors kalbėjomės apie Vilnių ir šio miesto urbanistinius sprendimus. Ar sutinkate, kad sostinė tik simptomiškas pavyzdys – sunku rasti miestą, kurio viešosios erdvės būtų kuriamos kaip kompleksinė visuma?
Lietuvoje, gal ir sunkoka. Nors, mano nuomone, šiuo požiūriu gana išskirtinė yra Klaipėda. Tačiau galima pasidairyti po Europos ir kitų šalių miestus, ypač istorinius. Yra gausybė pavyzdžių, kuomet sėkmingai kuriamos ir naudojamos viešosios erdvės. Užtenka pasivaikščioti po Florenciją, kad suvoktum, kokios jaukios gali būti įvairių gabaritų viešosios erdvės.
