Kalbant apie fasadų apdailą, jau tapo savaime suprantama, kad galvoje turimas ne tik jos išorinis apdailos sluoksnis, bet ir esantis giliau termoizoliacinis. Šis šiltinamosios medžiagos sluoksnis reikalingas visuomet, nesvarbu, ar pastatui pasirinktas vėdinamasis, ar nevėdinamasis fasado apdailos būdas. Pastarasis būdas Lietuvoje itin populiarus: tinkuojamuosius fasadus mėgsta ir individualių namų savininkai, ir į daugiabučių renovaciją pasinėrę gyventojai.
Specialiojoje literatūroje tinkuojamasis fasado apdailos būdas vadinamas išorine tinkuojama sudėtine termoizoliacine sistema (tarpt. ETICS). Tai mūrinių, mūrinių tinkuotų, betoninių, betoninių tinkuotų vertikalių, horizontalių ar pasvirusių atitvarų šiltinimo sistema, kurios apdaila yra tinkas.
Tinkuojamasis fasadas įrengiamas iš vientisą sistemą sudarančių, tarpusavyje derančių produktų:
- klijų ir/arba mechaninio tvirtinimo elementų termoizoliacinei medžiagai prie sienos pritvirtinti;
- termoizoliacinės medžiagos,
- armuojamo mišinio,
- armavimo tinklelis.
- dekoratyvinio tinko ir/ar dažų.
Nors termoizoliacija yra sudedamoji visos sienų šiltinimo sistemos dalis, jai tenka ypatingas vaidmuo: ji nematoma, tačiau jos teikiama nauda jaučiama visą pastato gyvavimo laikotarpį. Todėl tinkamas šilumos izoliacijos pasirinkimas yra investicija ne tik į pastato energinį naudingumą, bet ir į gaisrinę pastato saugą. Be to, ji pagerina garso izoliavimą ir padidina komfortą.
PAPILDOMA VERTĖ
Kokią papildomą vertę teikia akmens vatos šilumos izoliacija tinkuojamųjų fasadų sistemoms? Kaip ir visų rūšių šilumos izoliacija, akmens vata didina pastato energinį naudingumą, drauge mažindama šildymo išlaidų naštą. Be šios pagrindinės savybės, galima nurodyti dar keletą išskirtinių svarbių jos savybių.
Pirmiausia, akmens vatos plokštės yra nedegios ir priskiriamos saugiausiai A1 degumo klasei. Todėl, įrengus tinkuojamąją sistemą su mineraliniu ar silikoniniu tinku, visos sistemos klasė lieka A1 arba A2 s-1, d-0. Savaime suprantama, tai priklauso nuo tinko sluoksnio sudėties. Tad mūrinis pastatas, apšiltintas akmens vatos plokštėmis, yra logiškas sprendimas – nedegi tinkuojamųjų fasadų sistema tik sustiprina unikalias gaisrines mūro savybes. Be to, tokia sistema gaisro metu išskiria nedaug dūmų, neskatina degimo. Kai fasadai šiltinami degiomis medžiagomis, šios nemažai prisideda prie gaisro įsismarkavimo: išsiskiria didelis dūmų kiekis, ugnis plinta fasadu ir greitai persimeta iš vieno aukšto į kitą.
Antra, „Paroc“ akmens vatos gaminiai gerai praleidžia vandens garus. Tai reiškia, kad pastatų statybos ar eksploatavimo metu į akmens vatą patekusi drėgmė laisvai migruoja į išorę ir pasišalina pro sienos tinko apdailą, o garų judėjimas nekeičia akmens vatos šiluminių ir eksploatacinių savybių. Tai labai svarbu užtikrinant pastato konstrukcijų ilgaamžiškumą ir geresnį patalpų mikroklimatą. Jei termoizoliacinė medžiaga yra mažai laidi vandens garams, tai tam tikromis sąlygomis iš patalpų pro sieną migruojanti drėgmė gali kauptis prieš termoizoliacinę medžiagą esančiame sienos sluoksnyje. Dėl to pablogėja sienos šilumos izoliacijos savybės, sumažėja kai kurių sienos medžiagų stipris, didėja deformacijos dėl drėgmės. Žinoma, šių procesų poveikį galima sumažinti vėdinant patalpas, tačiau daugumoje renovuojamų senųjų daugiabučių nėra efektyvių vėdinimo sistemų. Dažniausiai jos nėra įrengiamos ir modernizavimo metu, todėl su drėgme pastatuose susijusioms problemoms spręsti visada verta pasinaudoti akmens vatos gaminių savybe – laidumu vandens garams. Kuo sienos termoizoliacinė medžiaga yra laidesnė vandens garams, tuo mažesnė tikimybė, kad ant vidinio sienos paviršiaus susidarys sąlygos augti pelėsiui. Netgi dėl nepakankamo šildymo ir vėdinimo iki modernizavimo įdrėkusios sienos greitai išdžius apšiltinus jas akmens vatos gaminiais.
Trečia, akmens vatos gaminiai yra stabilių matmenų. Todėl dėl temperatūros svyravimų pastato eksploatavimo metu neatsiras plyšių tarp šilumos izoliacijos plokščių. O plyšiai reiškia padidėjusius šilumos nuostolius, jie skatina ir mikroplyšių atsiradimą ant sienos tinko apdailos sluoksnio. Laikui bėgant, tokie plyšiai turi tendenciją didėti, į juos patenka išorės vanduo, kuris ankstyvą pavasarį ir vėlyvą rudenį gali užšalti ir taip ardyti tinko paviršių. Be to, tik ant akmens vatos šilumos izoliacijos galima įrengti ir tamsios spalvos tinką. Tad, tinkuojamose sistemose pasirinkę akmens vatos izoliaciją, turėsite platesnį spalvų spektrą bei ilgaamžį nedegų fasadą.
Tinkuojamųjų fasadų sistemos pagal šilumos izoliacijos tvirtinimo prie šiltinamo paviršiaus būdą skiriamos į 3 tipus:
- klijuojamos,
- mechaniškai tvirtinamos,
- ir klijuojamos, ir mechaniškai tvirtinamos.
Lietuvoje plačiausiai naudojamas mišrusis būdas, kai šilumą izoliuojanti medžiaga yra klijuojama prie sienos ir papildomai tvirtinama mechaniškai (smeigėmis). Iš tiesų tvirtinimo būdas ir tvirtinamų elementų skaičius priklauso nuo sienos pagrindo, vėjo sukeliamų apkrovų, pastato aukščio, šiltinamosios medžiagos ir kitų veiksnių. Tiek projektuojant, tiek ir įrengiant tinkuojamuosius fasadus, būtina vadovautis statybos techniniu reglamentu STR 2.01.10:2007 „Išorinė tinkuojamos sudėtinės termoizoliacinės sistemos“ ir sistemos gamintojo Europos techniniame liudijime (ETL) pateikiamomis instrukcijomis, mat kiekvienoje sistemoje yra gamintojo specialiai sukurti ir tarpusavyje suderinti tvirtinimo elementai ir klijai.
Tinkamas montavimas – labai svarbu
Nors tinkavimas – populiarus fasadų apdailos būdas ir informacijos apie jo įrengimą – apstu, vis dėlto neretai nepavyksta išvengti klaidų. Tad ką ir kaip reikia atlikti, kad fasadas kuo ilgiau nekeltų rūpesčių?
Tinkuojamų fasadų šiltinimui skirtų akmens vatos plokščių vienas paviršius yra pažymėtas raudona linija – būtent šia puse reikia klijuoti plokštę prie šiltinamos sienos. Klijuojama plokštė prie pagrindo (sienos) turi būti tvirtinama taip, kad neliktų jokių tarpų ar oro kanalų tarp jos ir sienos, taip pat tarp gretimų plokščių. Beje, klijuojant plokštes, jas reikia perstumti pražangiui (kaip ir mūrijant),- taip, kad jų vertikalios siūlės nesutaptų ir nesusidarytų keturių kampų sandūra.
Akmens vatos plokščių ir lamelių kraštai turi būti tiesūs ir lygūs, o paviršius turi būti švarus ir nedulkėtas, kad prie jo paviršiaus gerai prikibtų armuojamasis mišinys. Į tai reikia atsižvelgti termoizoliacinę medžiagą transportuojant, laikant ir prieš montuojant.
Tinkamai pritvirtinti šiltinamąją medžiagą prie sienos galima keliais būdais:
- tik klijuojant,
- tik mechaniškai pritvirtinant,
- ir klijuojant, ir tvirtinant mechaniškai.
Lietuvoje plačiausiai naudojamas mišrusis būdas, kai šilumą izoliuojanti medžiaga yra klijuojama prie sienos ir papildomai tvirtinama mechaniškai (smeigėmis). Tačiau iš tiesų, tvirtinimo būdas ir tvirtinimo detalių kiekis priklauso nuo sienos pagrindo, vėjo apkrovų, pastato aukščio, šiltinimo medžiagos ir kitų aspektų. Geriausia yra vadovautis šiltinimo sistemos gamintojo Europiniame techniniame liudijime (ETL) pateikiamomis instrukcijomis, mat kiekvienoje sistemoje yra gamintojo specialiai sukurti ir tarpusavyje suderinti tvirtinimo elementai ir klijai. Kartu naudojami atskiri skirtingų sistemų elementai negali užtikrinti reikiamos kokybės. „PAROC“ akmens vatos plokštės tvirtinamos klijais ir plastikinėmis smeigėmis.
Svarbu įvertinti ir oro sąlygų poveikį šiltinimo medžiagai. Jei tinkuojamų sistemų izoliacijos paviršius ilgesniam laikui paliekamas neuždengtas arba be apdailos, tai oro sąlygos jį gali pasendinti. Atsiranda didelė tikimybė, kad armuojamasis mišinys prie tokio pasenusio paviršiaus nebelips. Jei vis dėlto taip jau atsitiko ir ant akmens vatos plokščių paviršių atsirado senėjimo požymių, situaciją galima ištaisyti pašalinant 1 – 2 mm „negyvos” izoliacinės medžiagos, kad paviršiuje vėl būtų sveikas pluoštas.
Akmens vata praleidžia garus ir saugo nuo drėgmės konstrukcijas: jei plokščių paviršius sudrėksta jas pritvirtinus, j paprastai greitai išdžiūva nepadarydamas ilgalaikės žalos šiluminėms produkto savybėms. Akmens vata yra atspari drėgmei ir lietui, tačiau rekomenduojama ją uždengti iki kitų sistemos įrengimo darbų, ypač jei numatomas stiprus lietus.
Lentelė
Tinkamai apšiltinus išorines pastato atitvaras „PAROC” akmens vata:
- gerokai padidėja pastato energinis naudingumas, šilumos nuostoliai per atitvaras sumažėja iki minimumo, tad sumažėja išlaidos šildymui;
- sienos kvėpuoja: akmens vata yra laidi vandens garams, todėl iš kosntrukcijų lengvai pasišalina perteklinė drėgmė, o patalpose paprasta palaikyti tinkamą mikroklimatą;
- patalpos yra puikiai apsaugotos nuo išorės triukšmo, mat dėl porėtos struktūros akmens vata labai gerai izoliuoja garsą;
- sumažėja gaisro rizika, nes akmens vata yra nedegi.
Išorinė tinkuojama sudėtinė termoizoliacinė sistema su vertikaliai orientuoto plaušo plokšte „Paroc Linio 80“
„Paroc“ specialistai rekomenduoja įprastas plokštes „PAROC Linio 10“ ir „PAROC Linio 15“ naudoti tais atvejais, kai pastatų sienos nelygios. Dažniausiai tai yra renovuojami pastatai. Naujiems pastatams geriausiai tinka vertikaliai orientuoto plaušo plokštės „PAROC Linio 80“. Beje, būtent „PAROC Linio 80“ yra skirtos ir energiškai efektyviems pastatams. Be to, statybininkų darbo kokybei pagerinti ir darbo spartai padidinti jau gamykloje galima visas plokštes nugruntuoti. Prie švaraus paviršiaus geriau prikimba tiek klijai, tiek armuojamasis sluoksnis.
Tinkuojamųjų fasadų plokštės prie šiltinamo paviršiaus turi būti klijuojamos visa plokštuma. Išimtis – tik „PAROC Linio 10“ ir „PARPC Linio 15“. Jos gali būti klijuojamos taškiniu-perimetriniu būdu. Tai reiškia, jog išspaudžiama ištisinė klijų juosta visu plokštės perimetru, o viduryje – taškais. Klijuojama plokštė prie pagrindo (sienos) turi būti tvirtinama taip, kad neliktų jokių tarpų ar oro kanalų tarp jos ir sienos, taip pat tarp gretimų plokščių. Beje, klijuojamas plokštes reikia perstumti (kaip ir mūrijant), – kad jų vertikalios siūlės nesutaptų ir nesusidarytų keturių kampų sandūra. Jei atsirado plyšių tarp plokščių (dažniausiai tai įvyksta dėl sienų nelygumų), juos būtina užkamšyti plokščių atraižomis.
Išorinė tinkuojama sudėtinė termoizoliacinė sistema su vertikaliai orientuoto plaušo plokšte „PAROC Linio 10“ arba „PAROC Linio 15“
Akmens vatos plokščių „PAROC Linio 10“ ir „PAROC Linio 15“ vienas paviršius yra pažymėtas raudona linija – būtent šia puse reikia klijuoti plokštę prie šiltinamos sienos. „Paroc Linio 80“ vertikaliai orientuoto plaušo plokštės tokios žymos neturi, tad jos klijuojamos vertikaliojo plaušo puse.
Akmens vatos plokščių kraštai turi būti tiesūs ir lygūs, o paviršius – švarus ir nedulkėtas, kad prie jo paviršiaus gerai prikibtų armuojamasis mišinys. Į tai reikia atsižvelgti termoizoliacinę medžiagą transportuojant, laikant ir montuojant.
Akmens vata praleidžia garus ir saugo konstrukcijas nuo drėgmės: jei pritvirtintų plokščių paviršius sudrėksta, jos paprastai greitai išdžiūva neprarasdamos šiluminių savybių. Akmens vata yra atspari drėgmei ir vandeniui, tačiau montavimo metu rekomenduojama ją apsaugoti nuo tiesioginių kritulių.
