1 patarimas. Ruoštis katilinės įrengimui būtina pradėti nuo klausimo – “o kuo gi kūrensime?”. Populiariausias mūsuose kuras – malkos, anglis, medžio pjuvenų ir durpių briketai, ateityje populiarės medžio ir spalių granulių deginimas. Galvojant apie kuro rūšį, tuo pat metu reikia spręsti kur kurą sandėliuosime, o jeigu renkamės malkas – kur jas ruošime kūrenimo sezonui.
Anglį, antracitą, briketus pirksite paruoštus kūrenimui ir jo atsargų nebūtina sukaupt visiems metams. Anglį galima laikyti ir lauke, uždengtą nuo kritulių, nes kokybiškos anglies drėgmės įgeriamumas mažas.
Briketus saugoti būtina sausose patalpose, ypač medžio pjuvenų, nes jų drėgnumas perkant būna apie 7 %, jiems drėgstant blogėja jų kaip kuro savybės, jie vėl tampa pjuvenomis.
Žymiai sudėtingiau su malkom. Beveik visada parduodamų malkų pavadinimas neatitinka esmės, nes tai būna medis, kurio drėgnumas svyruoja 40÷60 % ribose, kai tuo tarpu malkų neturėtų viršyti 20 %.
Mediena tampa malkomis ne anksčiau kaip po metų, ją laikant uždengtose nuo kritulių, gerai prapučiamose vėjo malkinėse. Todėl ruošiantis pirmam sezonui, kuro reikia pirkti ne mažiau kaip 2-iem metams, pirmuosius kūrenant tik tikrai sausomis malkomis, briketais ar kt.
To nepaisant, kūrenimas tampa vargu ir nuostoliu. Trumpai pagrįsime savo teiginį:
Tom pačiom sąlygom kūrenant šlapias malkas, jų sunaudojama du-tris kartus daugiau. Ir tai tik bėdų pradžia. Degant drėgnam medžiui, didžioji šilumos energijos dalis išmetama per kaminą garų pavidalu. Katilo išvystomas galingumas sumažėja per pusę, o katile sunkiai kyla temperatūra. Kuras smilksta, nepilnai sudega. Ant šaltų kūryklos sienelių kondensuojasi vanduo ir dervos, limpa pelenai, suodžiai. Taip susiformuoja storas smalos sluoksnis, kuris žymiai sumažina šilumos pralaidumą šildymo pusėn, jos sudėtyje esantis rūgštus kondensatas aktyvina katilo vidinių paviršių koroziją. Taip katilų skaičiuotinas ilgaamžiškumas (15÷25 metai) sutrumpėja 2÷4 kartus ir daugiau.
Nusprendus išvalyti katilo pakuros paviršius ir taip atstatyti katilo efektyvumą, patirsite tikrą kančią. Kai trūksta patyrimo ir nenaudojant valymui skirtų specialių cheminių priemonių, išliesite daug prakaito ir tikrai užsidirbsite žaizdų ant rankų.
Tokių problemų turintį šeimininką ir jo namus nesunku atpažinti iš nuo jų sklindančio šviežiai rūkytų dešrų kvapo.
2 patarimas. Sekantis etapas – nuspręsti kokio tipo katilinė Jums reikalinga, kokios turi būti jos sudedamosios dalys.
Beveik visi paprastai pradeda nuo katilo paieškų, tikėdamiesi rasti tą “stebuklingą” apie kurį kažkur girdėjo. Be to kiekviename iš mūsų yra daug gerų idėjų kaip savo katilinę reikėtų patobulinti ir atrasti tai, kas kitiems neatėjo į galvą.
Deja, didžiajai daugumai pradedančiųjų konstruoti iš karto nepasiseka, tad tobulinti reikia dar ilgai arba tiesiog į tai nusispjauti. Tam, kad šį kūrybos, o gal ir kančių laiką sutrumpinti, geriausiai kreiptis į ilgalaikę patirtį šioje srityje turinčius specialistus ir naudotis seniai kitų padarytais atradimais.
3 patarimas. Renkantis katilą, neskubėkite jį pasirinkti žymiai galingesnį nei jums reikėtų šildymui šalčiausių metų laiku (-20÷25°C), geriausiai, kad tai padarytų specialistas. Tai svarbu, nes pastato kvadratūra ar tūris nėra patikimas rodiklis ir galite padaryti klaidą. Bereikalingas katilo galingumas, tai trūkumas, nes daugiau nei 2/3 šildymo sezono laiko vidutinė išorės oro temperatūra svyruoja +5÷- 4 °C ir šildymui realiai reikia 25÷35 % maksimalaus katilo galingumo, kuris skaičiuotas prie žemiausių šildymo sezono temperatūrų. Šilumos poreikio karštam vandeniui ruošti buityje tūriniuose šildytuvuose pliusuoti prie šilumos poreikio nepatariame, nes katile kuras geriausiai sukūrenamas, kai jis pastoviai dirba 50 % ir didesniu našumu savo maksimalaus galingumo atžvilgiu. O katilui dirbant šiuo režimu, dažniausiai bus viršytas poreikis šildymui ir patalpos bus peršildytos.
Todėl būsime priversti rankiniu būdu ar naudodamiesi traukos termostatiniu reguliatoriumi riboti į kūryklą tiekiamo oro kiekį. Dėl deguonis trūkumo kuras pradės smilkti, žymiai padidėjo nesudegamų dujų – anglies viendeginio, degaus aerozolio-dūmų koncentracija.
Nuostolis dvigubas – dalis už kurą mokėtų pinigų nueis vėjais ir švariu oru aplink jūsų namą nepasidžiaugsi. Todėl geriau pasirinkti truputį mažesnio galingumo katilą, nei apskaičiuota jūsų namo šildymui. Sunku susitaikyti, kad tokio katilo įkrova bus mažesnė ir teks dažniau lankytis katilinėje, bet pastebėsite, kad į katilą per sezoną sugrūdote žymiai mažiau kuro.
Renkantis katilą reikėtų lyginti jo galią, įkrovos tūrį, užkrovimo patogumą, konstrukcijos privalumus, ilgaamžiškumą, prieinamumą vidinių paviršių valymui, išvystomos galios ribojimo įrangos (traukos reguliavimo) darbo patikimumą ir katilo kainą.
Visada patikimiau rinktis žinomo gamintojo gaminį, kuris turi šioje srityje patirtį ir patikimų atstovų tinklą, nei “ypatingai gerą”, bet abejotinos kilmės.
Daugumai sunku apsispręsti – kuris geriau, ar špižinis, ar plieninis. Šiuo atžvilgiu pagaminimo medžiaga vienareikšmiškai neapsprendžia katilų privalumų ir trūkumų.
Špižinis atsparesnis korozijai ir gali kūrentis prie keletą laipsnių žemesnių katilo vandens temperatūrų. Bet jo sienelių mažesnis šilumos laidumas, todėl 5÷10 C° aukštesnė išmetamų į kaminą dūmų temperatūra. Sunkiau valyti kūryklos paviršių, sekcijos trūkinėja staigiai keičiant katilo temperatūrą, bijo mechaninių smūgių ir perkaitimo.
Plieninio katilo sienelių geresnis šilumos perdavimo koeficientas jos vidiniai paviršiai lygūs, lengvai valomas. Įvertinus įkrovos tūrį ir galingumą, paprastai šie katilai būna lengvesni, galingesni ir mažesnių gabaritų.
Tačiau šis katilas lengvai pažeidžiamas korozijos, kai kūrenamas drėgnas kuras ir į katilą grąžinamo vandens temperatūra žemesnė nei 55 C°.
4 patarimas. Katilinės patalpai ypatingų reikalavimų nėra. Patalpa turi būti erdvi ypač prie katilo, nes jį lankyti reikės dažnai, teks kurti, užkrauti pakurą ir valyti. Tai daryti visada geriau žmogui natūraliose pozose. Būtina prie visų įrengimų palikti priėjimą ir galimybę juos aptarnauti ir remontuoti.
Renkantis katilinei vietą, pagalvokite kur iškrausite kurą, kur jį sandėliuosite, prisiminkite, kad Jūs jį visą turėsite sunešioti iki katilo. Todėl kelias kuriuo nešiosite kurą, turėtų būti pakankamai platus, su kuo mažesniu durų, laiptų ir posūkių skaičiumi.
Katilinės sienos, lubos, grindys turėtų būti kuo lygesnės, lengvai valomos nuo dulkių, nedegančios arba dengtos ugniai atspariom konstrukcijom.
5 patarimas. Dūmtraukis yra vienas svarbiausių katilinės elementų nuo kurio priklauso katilo išvystoma galia, kuro suvartojimas, kaip lengvai katilas kuriasi, ar teks valytis nuo dūmų ašarojančias akis.
Įrengiant kaminą, svarbiausia, kad būtų reikiamo aukščio ir skerspjūvio ploto, pakankamai iškeltas pastatų konstrukcijų atžvilgiu. Blogo kamino požymiai, tai sunkus katilo įkūrimas, vangus degimas, periodiškas dūmų prasisunkimas į patalpą. Reikia nepamiršti, kad:
– kaminas parenkamas pagal katilo galingumą ir tipą:
– kamino horizontalios dalies ilgis, alkūnių skaičius ribojamas;
– kamino sienelės turi būti pakankamai apšiltintos, kad degimo produktai neatvėstų ir dėl to nesumažėtų išvystoma trauka;
– būtų įrengtos kamino pravalos ir jomis galėtumėte patogiai naudotis;
– pastato degios konstrukcijos šalia dūmtraukio turi būti dengtos nedegiom medžiagom;
– nerūdijančio, rūgščiai atsparaus plieno įdėklas į dūmtraukį nėra būtinas, bet rekomenduojamas.
6 patarimas. Būtinai turi būti užtikrintas pakankamas oro pritekėjimas į katilinės patalpą tiesiogiai iš lauko per groteles duryse, nevarstomo lango dalyje ar per kanalą sienoje. Tik esant pakankamam oro pritekėjimui, bus užtikrintas normalus katilo darbas, veiks katilinės vėdinimas.
Duris tarp katilinės ir gyvenamosios pastato dalies geriausia įrengti kuo sandaresnes.
7 patarimas. Pats svarbiausias Jūsų apsisprendimas kokią katilinės principinę schemą pasirinkti. Tai nėra paprasta, nes šiuo momentu Jūs sprendžiate kokią kokybę ir komfortą už kokią kainą perkate. Nuo šio sprendimo priklauso kiek kartų paros bėgyje jūs lankysitės katilinėje, ar pabudus ryte neatrodys baisu išlipti iš šilto patalo, ar visada reikiamu momentu bus karštas vanduo, ar ilgam galėsite palikti be priežiūros namus žiemą.
Dabartinių kieto kuro katilų konstrukcijoje numatyta, kad kūrenant nominaliu režimu, į kaminą išmetamų dūmų temperatūra būtų +180 – 240 C° ribose. Šiai temperatūrai žemėjant, mažėja kamino trauka, o tuo pačiu degimui reikalingo oro kiekis. Temperatūra kyla dėl dviejų priežasčių: apsinešusios katilo pakuros sienelės arba per didelė kamino trauka. Abiem atvejais katilo ekonomiškumas mažėja. Todėl bus būtini šie jūsų veiksmai: išvalyti katilą, sumažinti trauką, priveriant traukos reguliavimo užsklandą, kuri katilo konstrukcijoje būtinai turi būti numatyta. Dūmų temperatūrai stebėti reikia sumontuoti tam skirtą termometrą.
Pageidautina, kad katilo pase tarp kitų charakteristikų būtų nurodytos ir jo darbo temperatūros.
Dar viena būtina sąlyga kokybiškam kuro degimui- pakankama temperatūra kūrykloje. Esant katilui nepakankamai karštam, kuras pilnai nesudega ir kyla visos problemos apibūdintos kalbant apie šlapių malkų kūrenimą.
Tam, kad to išvengti, katilinės konstrukcijoje turi būti numatytos priemonės palaikyti į katilą įtekančio vandens temperatūrą ne žemesnę kaip 55 C°.
Įvykdant katilo darbo temperatūros užtikrinimo sąlygą, būtinai teks įvykdyti ir sekančią. Kai į katilą grąžinamo vandens temperatūra daugiau nei 55 C°, iš katilo ištekančio – temperatūra paprastai viršija 75 %. O didžiąją šildymo sezono dalį, kad neperšildyti patalpų, į šildymo sistemą vanduo turi būti tiekiamas 40÷60 °C. Todėl temperatūros pažeminimui būtinai tenka naudoti cirkuliacinius siurblius ir vožtuvus grįžtančio iš šildymo sistemos ir išeinančio iš katilo vandens maišymui. Supažindiname su trim principinėm kieto kuro katilinės schemom, kurios gali būti pagrindu, konstruojant Jūsų kieto kuro katilinę.
Katilinė šildymui ir karštam vandeniui ruošti su ketureigiu reguliavimo vožtuvu.
Tai paprasčiausia katilinės konstrukcija su įvairaus tipo katilais. Katilo temperatūrinis režimas ir į šildymo sistemą tiekiamo vandens temperatūra reguliuojama sklandžiai ranka pasukant vožtuvo rankenėlę. Katilo įkurimo metu, šilumos tiekimas į šildymo sistemą vožtuvo pagalba visai nutraukiamas, o didėjant katilo išvystomam galingumui, laipsniškai atidaromas iki pasiekiama šilumos poreikį atitinkanti vandens temperatūra. Tačiau reikia stebėti, kad į katilą grįžtančio vandens temperatūra po sumaišymo vožtuvo nebūtų per žema.
Labai svarbu, kad katilo konstrukcijoje būtų numatyta patikima trauką ir katilo galią ribojanti sistema, visada ji turi būti techniškai tvarkinga ir periodiškai išbandoma. Tik jos pagalba didžiąją šildymo sezono dalį užtikrinama, kad katilo išvystomas galingumas neviršytų šildymo sistemos naudojamo ir katile neužvirtų vanduo. Dėl tos pačios priežasties ant visų šildymo sistemos radiatorių negalima montuoti termostatinių ventilių. Radiatorių su termostatais galingumas neturėtų būti didesnis nei pusės skaičiuotos šildymo sistemos galios.
Karštas vanduo ruošiamas tūriniame universaliame šilumokaityje, kuriame vandenį šildyti galima katilo pagaminta šiluma ir elektriniu kaitintuvu tam laikotarpiui, kai katilas nesikūrena.
Nerekomenduotina rinktis per didelio tūrio šilumokaitį. Jame palaikant 50÷60 C° vandenį ir neintensyviai jį naudojant gali vystytis labai kenksmingi žmogaus sveikatai mikroorganizmai, todėl geriau mažesniame tūryje palaikyti 70÷80 C° temperatūros karšto vandens atsargą, prie kurios mikroorganizmai žūsta, o į karšto vandens tinklą jį tiekti sumaišytą su šaltu 45÷55 C°. Šis termostatas saugos jus nuo apsiplikinimo ir tuo metu, kai karštą vandenį šildysite katilu ir jo temperatūra pakils virš 90 C°. Be to jis mažins energijos kiekį be naudos išleidžiamą į kanalizacijos sistemą, nustatinėjant naudojamo vandens temperatūrą maišytuvu.
Orientacinė tokio tipo katilinės kaina su jos montavimo darbais, vartotojo instruktažu 7000÷10000 Lt. Kaina priklausomai nuo katilinės galingumo, katilo, karšto vandens šildytuvo tipo ir panaudotų montavimui medžiagų kiekio.
Katilinė šildymui ir karštam vandeniui ruošti su katilo temperatūrinio rėžimo palaikymo termostatiniu ir šildymo reguliavimo trieigiu vožtuvais.
Ši katilinė nuo ankstesnės skiriasi tuo, kad katilo temperatūrinis režimas užtikrinamas automatiškai termostatiniu vožtuvu palaikant ne žemesnę kaip 55 C° ir katilo siurblį įjungiant, kai katilo temperatūra pakyla iki 80 C°.
Šiuo atveju žmogaus buvimas katilinėje po katilo įkurimo nebūtinas iki vėl reikės užkrauti į katilą kurą.
Į šildymo sistemą tiekiamo vandens temperatūrą galima nustatyti katilo užkrovimo metu, atsižvelgiant į išorės lauko temperatūrą ir tuometinį poreikį.
Ši katilinė žymiai pranašesnė pirmosios atžvilgiu, nes žmogus joje turi praleisti žymiai mažiau laiko, o katilo temperatūrinis režimas visada užtikrinamas savaime kaip prioritetinis.
Tokiom sąlygom dirbančio katilo pakuros paviršių valymas garantuotai netaps bauginančiu darbu, todėl jį valysite dažniau, tuo sutaupydami lėšas kurui.
