Niekada netikėjau strategijomis, ypač ten, kur reikalingi taktiniai sprendimai. Tačiau, jeigu Vilniaus valdžia rengia strateginį ruošinį už pusę milijono litų, reiktų į jį įsigilinti.
Į rankas imame Vilniaus miesto strategiją 2010-2020 metams. Verčiame ir aklu piršto dūrimu išsirenkam, kurią sritį peržvelgsime. Kodėl taip? Skaitydami visą strategiją suprastumėte, kad planavimo stilius visur tas pats.
Pataikome į vieną iš TIKSLŲ – Sveika visuomenė ir efektyvi sveikatos priežiūros sistema, kuriam keliamas uždavinys „formuoti sveiką visuomenę, propaguoti sveiką gyvenseną ir ekologišką gyvenimo būdą.”. Uždavinys tikrai aktualus ir net madingas – ekologijos idėjos įsitvirtino mūsų galvose, o apie sveikos gyvensenos svarbą supranta net ir nuo aktyvaus gyvenimo būdo ir stresų perkaręs studentas. Toliau apžvelgsime priemones/veiksmus numatytus šio uždavinio įgyvendinimui.
Jau minėta, kad žvalgomės į strateginį planą, galiosiantį iki 2020-ųjų, tačiau kalbant apie sveikatos priežiūros priemones juodu ant balto rašoma: „įgyvendinti Vilniaus miesto visuomenės sveikatos stebėsenos 2010-2013 metų programoje numatytas priemones.” O kas po to, kai ateis 2014 ar 2018 ir t.t.? Iki 2020-ųjų likusiems 7 metams Vilnius ambicijų nebeturi? Po 2013 m. miestas bus sveikas, neliks sveikatos problemų? Ar jos tiesiog nebus stebimos?
Uždavinyje – propaguoti sveikos gyvensenos ir ekologinės informacijos sklaidą, siūlyčiau atkreipti dėmesį į priemonę pažymėtą raide c „organizuoti įvairias akcijas”. Lietuviškos strategijos turi būti sukurtos taip, kad ir nieko nepadarius jos vis tiek bus įgyvendintos arba „a) Organizuoti mokymus ir seminarus” – tai reiškia suplanuoti dalykus, kurie vis tiek įvyks. Vilniaus miesto sveikatos biuras jau šiais metais t.y. 2010 organizuodamas akciją „Vasaris – sveikatingumo mėnuo” sukoordinavo 142 renginius, tam tarpe ir seminarus, ir mokymus. Strategija įgyvendinta, jos net nepatvirtinus taryboje.
Kuo toliau į mišką, tuo klampesnės pelkės. Po vienos priemonės seka kitos. Ir kokios jos? „Viešinti ir skleisti informaciją apie alternatyvaus švaraus transporto plėtrą”. Perfrazuosiu – mojuoti kastuvu, nors nežinia kur, kokio gylio ir kam reikia kasti griovį, bet kastuvu mojuosim.
Žvalgomės toliau: „informuoti visuomenę apie triukšmo lygį ir pavojus, žalingą oro užterštumo koncentraciją ir pan.”. Pabandykime įsivaizduoti: saulėtą šeštadienio pavasario rytą nupėdinę iki pašto dėžutės rytinio laikraščio, randate jums adresuotą laišką. Laiške po mandagaus kreipinio rašoma: „Informuojame. Jūsų kaimynas triukšmauja penktadieniais, šeštadieniais ir retkarčiais triukšmo lygis viršijamas Eurolygos transliacijų metu, bet už tai pas Jus oro užterštumas yra normos ribose. Vilniaus miesto savivaldybė vykdydama strateginį planą dirba dėl Jūsų”.
„Įgyvendinti visuomenės sveikatos profilaktines programas: a) vaikų ir jaunimo sveikatinimo, b) atsparumo priklausomybės ligoms ugdymo, c) infekcinių ir neinfekcinių ligų profilaktikos”. O kaip pamatuosim, ar judam teisinga kryptimi, kur matavimo rodikliai? Jeigu dabar priklausomybės ligomis serga X skaičius gyventojų, tai įvykdžius specialią programą Y, turime gauti rezultatą Z. Dabar nelabai aišku, kiek ji prioritetinė, kiek jai reiktų skirti lėšų ir galiausiai koks bus rezultatas.
Šioje vietoje užverčiam Vilniaus miesto ateities kelrodį ir atverčiam trečiojo pagal dydį Kanados miesto Vankuverio ambicijas, kuriose svarstoma apie galimybes miesto žmogui lengvai išvykti iš miesto į gamtą, žalių erdvių kūrimą, įskaitant ir pasaulyje pačio įspūdingiausio miesto miško sukūrimą. Iškeliamas aiškus ir apibrėžtas tikslas – iki 2020 m. užtikrinti, kad kiekvienas miesto gyventojas per 5 min. pėsčiomis galėtų pasiekti parką, paplūdimį ar kitą natūralią erdvę; pasodinti 150 000 papildomų medžių. Puiku! Aišku! Kryptinga!
Kanadiečiai, kalbėdami apie švarų orą, siekia, kad Vankuverio gyventojai kvėpuotų švariausiu oru lyginant su kitais pasaulio miestais. Tikslas – iki 2020 m. laikytis Pasaulio Sveikatos Organizacijos oro taršos standartų, kurie, reiktų paminėti, yra griežtesni nei Kanados.
Imame kitą Kanados didmiestį – Monrealį, gyventojų skaičiumi pralenkiantį Lietuvą, tačiau tvarios plėtros strategiją sugebantį kurti ir apsvarstyti bendradarbiaujant su 180 organizacijų. Tuo tarpu Vilniuje ne tik kad neįtraukiamos suinteresuotos grupės, bet net nėra normalios plano svarstymo procedūros.
Dar viena iliustracija, leisianti suprasti Vilniaus 2020 m. plano neišbaigtumą: Monrealio strategijoje sakoma, kad būtina skleisti ir diegti gerąją darnaus vystymosi praktiką versle. Tikslas – 30 procentų padidintas verslovių, turinčių žaliosios veiklos sertifikatus ir dalyvaujančių savanoriškoje aplinkos saugojimo programose, skaičius nuo 2010 m. iki 2020 m.
Lendant iš Vilniaus žaliųjų brūzgynų, bet dar esant toli iki kanadietiško planavimo mentaliteto, reikia suvokti, kad strategija suburia bendrai veiklai. Strategija nustato judėjimo kryptį ir greitį. Strategija įkvepia, nesvarbu, ar norą kvėpuoti grynu oru, ar norą kažkurioje sferoje kažką pakeisti. Gera pradžia – pusė darbo, o to pusės darbo Vilniaus miesto strategijoje 2010-2020 nematyti.
Marius Skarupskas
