Sodai. Tai nei miestas, nei kaimas, nei kurortas. Keliolika kilometrų nuo didmiesčių nutolę kolektyviniai sklypeliai žiemą nutyla, o vasaromis vėl pilni gyvybės. Juose susiformavo savitas gyvenimo vasaromis būdas.
Darbas tampa malonumu
Prieš kelias dešimtis metų vidutiniškai 6 arus žemės gavę miestiečiai uoliai dirbo: augino daržoves, uogas, vaisius. Tuomet buvo leidžiama statyti tik nedidelius, iki 25 kv. m. ploto vasarnamius, kad atvykus turėtų kur pasislėpti nuo lietaus ar savaitgalį pernakvoti.
Kas galėjo tada prognozuoti, kokia bus vadinamųjų kolektyvinių sodų ateitis? Mažai kas svarstė, kad kraustysis čia gyventi. Jei nei visam, tai bent šiltajam sezonui.
Darbo dieną nuvykęs į sodus aptiksi kone daugiau gyvasties nei naujai pastatytame individualių namų kvartale. Pamatyti aplink gėlynus, lysves ar šiltnamį vaikštinėjantį sodininką ilgai netrunki. Sodų gyventojai niekur neskuba: grožisi savo darbo vaisiais, uodžia vasaros gamtos kvapus, randa laiko vieni su kitais pabendrauti.
„Ką gi veiktume mieste? Sode – tarsi kurorte”, – šypsojosi Drąseikių kaimo sodų medinio namelio verandoje patogiai įsitaisiusios pensininkės Silva Butkienė ir Marijona Bartkienė. Drauge papietavusios kaimynės, abi našlės, negalėjo įvardyti nė vienos priežasties skųstis.
Štai ponios Silvos vasarnamis, nors ir neapšiltintas, bet įvestas geriamasis vanduo, yra vidaus tualetas. Mieste palikto buto prireikia tik žiemą – tuomet vasarnamyje per šalta.
„Būtume žinoję, kad gyvensime čia, būtume statę kitokius namus. Kai dirbome, negalvojome, kad čia gyvensime”, – viena kitą papildė pašnekovės.
Be to, nelikus lauko darbų, nebelieka ką veikti. Anksti sutemsta, apmirusiuose soduose – nejauku.
Žiemomis į miestą sugrįžtantys sodininkai stengiasi nepalikti jokių vertingų daiktų, kad įsilaužus neprašytiems svečiams nuostoliai nebūtų dideli.
Aprūpina vieni kitus maistu
Jaukioje, apie 15 km nuo Kauno nutolusioje sodų bendrijoje nesimato aukštų aklinų tvorų. Sodininkai tikina sugyvenantys itin draugiškai. Daugiau kaip dešimtadalis savininkų vasaromis čia gyvena, tad nakvoti savo nameliuose jiems nebaisu. Be to, atsiranda ir jaunesnių, dirbančių nuolatinių sodų gyventojų.
S.Butkienė suskaičiavo, kad tarp 80 sodų šeimininkų yra 3 našliai ir 18 našlių. Pastarosioms pristinga vyriškos rankos, tad vienas našlių mielai joms talkina – juk kviestis meistrą iš miesto sudėtinga.
„Gali savaitę neturėti maisto, neliksi nevalgęs – pamaitiname vieni kitus”, – tikino moterys.
Jei kuris kaimynas važiuoja į artimiausią parduotuvę ar Kauną, teiraujasi, ar likusiems sode nereikia ko parvežti. Mat iki artimiausios kaimo parduotuvėlės neturintiems automobilio garbaus amžiaus žmonėms tektų kulniuoti apie kilometrą ir antra tik atgal. Tiek pat – nukakti iki autobusų stotelės. Darbo dienomis autobusas į Kauną kursuoja penkis, o savaitgaliais – vos tris kartus.
Kita vertus, daržovių, uogų ir vaisių sodininkai patys užsiaugina, tad ir ilgesnį laiką nesulaukę kas atvežtų maisto turi kuo sotintis.
Šių infrastruktūros trūkumų vyresnieji sodų gyventojai bemaž nejunta – maisto ir kitų būtinų prekių savaitgaliais atveža jau suaugę vaikai, dažnai paliekantys pas senelius sode vasaroti savo atžalas.
Moterys girdėjo, kad kolektyvinius sodus žadama paversti gyvenvietėmis – pradedama nuo gatvių pavadinimų ir namų numeracijos. Esą reikalaujama, kad tame pačiame kaime esančiose keliose sodininkų bendrijose nebūtų vienodų gatvių pavadinimų, o namai būtų numeruojami kaip mieste – vienoje gatvės pusėje poriniai, kitoje – neporiniai skaičiai.
Gavo apdovanojimą už aplinką
„Mes ne vasarojame, mes dirbame”, – juokėsi Janina ir Vladas Papinigiai, taip pat vasaras leidžiantys sode, o žiemai grįžtantys į butą Kaune. Jų sklypas nepriekaištingai išblizgintas: dekoratyviniai krūmai preciziškai apkarpyti, akinamai žalia veja supa ryškiaspalvių gėlių darželius.
Dar prieš išeidami į pensiją kauniečiai kruopščiai plušėjo sode, o išėję užtarnauto poilsio soduose jie gyvena ir neįsivaizduoja geresnės veiklos. Išpuoselėta aplinka neliko nepastebėta – pernai Kauno rajono sodininkų mėgėjų konkurse ji pelnė antrą vietą.
Vasarą sodas – pirmi namai. Tiesa, nedideliame namelyje nėra komunalinių patogumų – vandentiekio, kanalizacijos. Pensininkai naudojasi lauko tualetu, indus plauna lauke įrengtoje „indaplovėje”, daržui laistyti skirtu vandeniu.
Geriamojo vandens jie parsineša iš šaltinio ar pasisemia kaimynų šulinyje. Apie tokius pat patogumus kaip mieste kauniečiai pagalvoja, bet tai įgyvendinti brangoka. Gyvendami sode retsykiais grįžta į butą išsimaudyti karštoje vonioje.
Pusmetį tarnaujančiame būste, pasak šeimininkų, reikėtų atnaujinti ir vidaus interjerą. Kita vertus, šiltuoju sezonu didžiąją laiko dalį sodininkai praleidžia lauke ir namo vidaus išvaizdos nesureikšmina. Čia vyrauja medinė, paties šeimininko rankomis atlikta apdaila, nedideli kambarėliai ir virtuvė apstatyti iš buto mieste atlikusiais senais baldais.
Nebenorėtų nieko keisti
„Turime krosnį – rudenį, kol susitvarkome, dar ją pasikuriame”, – pridūrė J.Papinigienė. Likti gyventi sode per žiemą pora nenori – susirgus ar kitai bėdai nutikus, būtų keblu. „Turime gerą dviejų kambarių butuką, kam mums reikia?” – miesto privalumus žiemą pripažino moteris.
Vasarą plušant darže ar aplink namelį nėra kada prisėsti. „Gal tiek daug ir nereikėtų, bet kai pradedi krapštytis, tai ir to, ir to prireikia… Padarai valgyti ir vėl eini krapštytis”, – šypsojosi pensininkai, vis atrandantys, ką puoselėti.
„Norint ir žiemą gyventi, namą reikėtų padidinti, pakeisti langus, šiltinti stogą”, – vasarnamio trūkumus vardijo J.Papinigienė.
Į devintą dešimtį įžengę jų kaimynai Onutė ir Valerijus Martusevičiai, taip pat vasaras leidžiantys sode, nakvoja nedideliame namuke. Senoliai puoselėja aplinką ir nieku gyvu nenorėtų vasaromis vaikštinėti miesto asfaltu ir galvoti, kaip įdomiai praleisti laiką. Sunkesnius darbus jiems padeda nudirbti sūnaus šeima. Namą paversti gyvenamuoju visais metų laikais senoliai nemato tikslo.
Vis dėlto soduose reziduoja ne vien pensininkai. Į juos keliasi gyventi vis daugiau jaunų šeimų. Vienos čia tik vasaromis mėgaujasi gamta, augina mažus vaikus. Kitos didina, šiltina vasarnamius, įsirengia patogumus ir ištisus metus džiaugiasi nuosavo namelio privalumais. Apsigyventi soduose kur kas pigiau, nei pirkti pakaunėje sklypą ir statyti naują namą.
