Vilniaus valdžia dar kartą užsimojo padėti tašką amžiaus statybomis vadinamo nacionalinio stadiono ant Šeškinės kalvos istorijoje. Vėl kuriami planai, kuriems įkūnyti reikės šimtų milijonų litų.Tęsti stadiono statybą numatyta ant tų pačių Šeškinėje riogsančių betoninių griaučių, bet tam nenaudoti valstybės lėšų, o pritraukti privačius investuotojus. Tai tvirtino sostinės vicemeras Romas Adomavičius.
Kaip turėtų atrodyti naujas kompleksas, išdėstyta galimybių studijoje, kurią rengė trijų įmonių konsorciumas, laimėjęs Vilniaus savivaldybės rengtą konkursą.
Jau ne viena miesto valdžia vis bandydavo baigti vadinamąsias amžiaus statybas, tačiau be skandalų neapsieidavo. Kuo jūsų siūlymai skiriasi nuo ankstesnių projektų? – „Lietuvos rytas” paklausė R. Adomavičiaus.
Tai bus daug daugiau nei stadionas. Tai bus nacionalinis sporto ir laisvalaikio kompleksas.
Studija pradėta rengti pernai pavasarį. Konsultantai, kurie ją rengė, keliavo po daugelį Europos šalių, kalbėjosi su įvairių sporto organizacijų atstovais, asociacijomis, eksploatuojančiomis panašius objektus.
Mačiau dar 2007 metais rengtą studiją. Jos skiriasi kardinaliai. Čia įvertinta labai daug naujų aplinkybių.
Anksčiau siūlomo statyti stadiono kaina buvo išaugusi iki 450 milijonų litų, viską būtų reikėję finansuoti valstybės pinigais.
Būtent finansiniai reikalai parklupdė prieš tai buvusios valdžios mėginimus pradėti šio objekto statybas. Kokią schemą siūlote jūs?
Mes sieksime, kad, išskyrus statybos kainą ir finansavimo išlaidas, kurias dalimis reikės išmokėti per 22 metus, daugiau lėšų nereikėtų įdėti. Todėl tai valstybei nebūtų didelė našta. Pradėjus statyti sporto kompleksą dabar, mokėti pradėtume tik 2016 metais.
Manau, galutinė objekto kaina gali siekti apie 350 mln. litų.
Privatus investuotojas turėtų kompleksą pastatyti per trejus metus ir dar 22 metus jį eksploatuoti.
Konsultantai apskaičiavo, kad valstybė gaus maždaug 251 mln. litų vertinamos naudos. Pinigai grįš per sukurtas darbo vietas, pelno ir daugelį kitų mokesčių. Taigi, galima sakyti, stadionas visiškai atsipirks.
Vidutinė panašių objektų statybų grąžos norma yra kiek daugiau nei 12 proc. Europoje objektai pradedami statyti, jeigu grąža siekia ir 8 procentus.
Dar 544 mln. litų per tą laiką paliktų atvykę turistai. Apskaičiuota, kad kasmet sporto komplekse apsilankytų apie 800 tūkst. žmonių.
Studiją dar turėtų išnagrinėti Finansų ministerijos specialistai, ji turi būti pristatyta Privataus ir viešojo sektoriaus partnerystės komisijai.
Tuomet Vyriausybė turi priimti sprendimą ir teikti jį svarstyti Seimui.
Kaip turėtų atrodyti būsimasis sporto ir pramogų kompleksas?
Kompleksą siūloma statyti toje pačioje vietoje, panaudojant turimas konstrukcijas, bet viską pritaikant šiuolaikiniams poreikiams ir technologijoms.
Mūsų tikslas – turėti vietą, kur galėtų vykti tiek sporto, tiek kultūros renginiai.
Pavyzdžiui, per varžybas į stadioną galėtų tilpti 23-24 tūkstančiai žmonių, o per koncertus – net iki 43 tūkstančių.
Stadionas būtų dengtas, tad jį būtų galima naudoti ištisus metus. Čia suplanuota futbolo aikštė, lengvosios atletikos maniežas, kitoms sporto šakoms pritaikytos salės, baseinas, viešbutis sportininkams.
Po tribūnomis liks 22 tūkstančiai kvadratinių metrų patalpų. Todėl po vienu stogu įsikurtų visos šiuo metu mieste išsibarsčiusios sporto organizacijos, mokyklos, galėtume įkurti sporto akademiją.
Kas dar galėtų būti šiame komplekse, priklausytų nuo operatoriaus, nes būtent jis turės atsakyti mums į klausimus, kaip uždirbs pinigus, kad išlaikytų tokį objektą. Jis turės valdyti kompleksą taip, kad kasmet nereikėtų iš valstybės biudžeto dengti nuostolių.
Apskaičiuota, kad komplekse galėtų vykti apie 20 procentų nacionalinių sporto ir kultūros renginių. Likę 80 proc. būtų komerciniai renginiai.
Milijonai išgaravo per kelerius metus
* Nacionalinis stadionas sostinėje buvo suprojektuotas 1985 metais. Jo autorius – architektas A. Nasvytis.
* Stadionas pradėtas statyti 1987 metais, per ketverius metus buvo sumontuoti tribūnų rėmų pamatai ir dalis tribūnų rėmų, bet po kelerių metų betoninės konstrukcijos buvo užkonservuotos.
* Atgaivinti nacionalinio stadiono statybą 2007 metais užsimojo buvusio sostinės mero J. Imbraso komanda.
* Projekto įgyvendinimo aktyviausiai ėmėsi skandalingai pagarsėjęs buvęs sostinės vicemeras „tvarkietis” E. Lementauskas. Tuomet stadionas jau pradėtas vadinti amžiaus afera. Nors buvo suplanuota, kad stadiono statybos atsieis apie 370 milijonų litų, kaina staiga ėmė pūstis ir artėjo 700 milijonų litų link. Be to, statybų sutartis su bendrove „Veikmė” pasirašyta neturint galutinės sąmatos.
* Stadiono gaivinimas prasidėjo 2007 metais. Bet rudenį dėl lėšų stygiaus jis buvo sustabdytos. Darbai pajudėjo Vyriausybei skyrus 100 milijonų litų. Bet 2008 metų pabaigoje statybos vėl sustojo.
* Atlikus stadiono statybų auditą Valstybės kontrolės specialistams kilo įtarimų dėl panaudotų 60,5 mln. litų. Daugeliui išleistų sumų nebuvo pateikta jokių išlaidas pagrindžiančių dokumentų.
* 2009 metų lapkritį Aukščiausiasis teismas paskelbė, jog sutartis dėl nacionalinio stadiono Vilniuje statybos buvo pasirašyta neteisėtai ir yra niekinė.
* Tokiu būdu buvo nutildyti dvejus metus trukę ginčai dėl projekto įgyvendinimo skaidrumo. Teismas negaliojančia pripažino įmonių „Vilniaus kapitalinė statyba” ir „Veikmė” 2007 metų spalio 2 dienos sutartį.
