Per nepriklausomybės metus buvo išbarstytos miesto sporto salės, dingo futbolo aikštė, o šiandien myriop jau pasmerktas „Baltijos” stadionas. Mestelkime akį į ateitį.
Rūmai liko nepastatyti
Regis, nieko nėra kvailiau, kaip burti iš kavos tirščių „kas būtų, jeigu būtų”. Bet kalbant apie sporto bazių, o kartu ir apskritai apie sporto ateitį, pasirodo, kartais ir toks nuvalkiotas pasakymas praverčia.
Prisiminkime: tarp Dubysos gatvės ir Baltijos prospekto dar Alfonso Žalio pirmininkavimo laikais buvo pradėjęs augti didžiulis pastatas su priklausiniais. Kam reikėjo, tas žinojo, kad čia bus sporto maniežas, nors oficialiuose popieriuose tai greičiausiai buvo koks nors sandėlis. Žodžiu, tai buvo pusiau legali statyba, tačiau pagirtina.
Prasidėjusi gorbačiovinė kooperacija ir pertvarka tą statybą pristabdė, o atėjus Lietuvos nepriklausomybei tapo aišku, kad su naujais sporto rūmais dar reikės pakentėti. Taigi beliko laukti ir dėlioti visokias viltis, nes mes jau tokie: gyvename nuo vilties iki vilties, nuo pažado iki pažado.
Paskui tuos būsimo sporto maniežo griaučius nusipirko bankininkas Genadijus Konopliovas, bet jis, neatlaikęs gyvenimo spaudimo ar dėl kitų priežasčių, nusišovė. Dabar belieka tik spėlioti: kas ten žino, gal iki šiol sporto rūmai jau būtų pastatyti.
Negimė ir stadionas
Nepelnytai išslydęs iš mūsų atminties dar vienas dalykas: pačiais juodžiausiais brežnevinės stagnacijos metais šalia Lengvosios atletikos maniežo norėta padaryti stadioną su keleta futbolo aikščių. Atrodo, kad tai turėjo būti statybininkų stadionas, nes į pirmą talką buvo susirinkę statybininkai, buvusio Statybos tresto sportininkai. Bet daug tų talkų nebuvo – gal tik kokios kelios. Ir šita nekūrenama ugnelė užgeso.
Manykime, kad A. Žalio idėją talkomis pastatyti stadioną perkando tuometinė partinė valdžia, įžiūrėjusi kišamą pagalį į „deržavos” ratus, nes šiaip jau ką pirmininkas imdavo, tą padarydavo iki galo. Tarkime tik tiek: šiandien jau niekas nepasakys, kodėl A. Žaliui nepavyko įgyvendinti šito sumanymo.
Tai dabar užmegzkime mazgelį: nedaug tetrūko, kad miestas būtų turėjęs dar vieną stadioną ir sporto rūmus.
O dabar yra kaip yra. Tenka tik apgailestauti – laiko nebesugrąžinsi.
Aikštė – be gyvybės
Žiūrėdami toliau pro sunarplioto sporto kilpaites ir mazgelius, susiduriame su sunkiai paaiškinamu dalyku. Išvertę gerkles rėkiame, kad mieste trūksta futbolo aikščių, nors dirvonuoja didžiulis plotas prie „Pamario” vidurinės mokyklos Naikupės gatvėje.
Ne pirmi metai – turbūt nuo dinozaurų laikų – ta aikštė, kurioje anksčiau žaisdavo „Kuršių” regbininkai, renovuojama.
Kada šitaip, žmonių protai tai įvertina labai paprastai: čia kažkas darosi negerai.
Ir linksi galvas nutaisę daug žinančių ir išmanančių miną.
Anokia čia paslaptis. Aikšte įpareigota rūpintis „Pamario” mokykla, tad rūpinasi ja pagal išgales. Pastaruoju metu į šitą reikalą įsikišo Sporto ir kūno kultūros skyrius.
Vedėjas Irenijus Zaleckis mano, kad tame plote galima padaryti net tris aikštes. Jų užtektų ir futbolininkams, ir regbininkams. Kitąmet trūks plyš čia jau bus treniruojamasi ir rungtyniaujama. Kelio atgal nėra.
Neišnaudojam marių
Prie nepadarytų sporto labui darbų reikėtų dar priskirti ir nebaigtą statyti jachtų ir valčių prieplauką prie Tarptautinės jūrų perkėlos. Tai irgi buvo drąsus A. Žalio sumanymas.
Dar sovietų valdymo laikais buvo išbetonuota dalį marių atriekusi krantinė, ant kranto išaugo raudonų plytų pastatas, šiandien jau baigiantis suirti nuo sūrių vėjų ir piktų rankų.
Pagal gražius sumanymus čia turėjo persikelti Buriavimo mokykla, vietos prisišarvuoti turėjo užtekti ir kreiserinėms jachtoms, ir lenktynių laiveliams. Šioje vietoje turėjo glaustis ir miesto irkluotojai. Jų treniruotėms buvo daromi specialūs vandens telkiniai. „Akademikams” treniruotis būtų tikęs ir senasis Klaipėdos (kam patinka – Vilhelmo) kanalas.
Bet visa tai liko tik svajonė. Šiandien svajojama jau kitaip. Ta valčių ir jachtų prieplauka turi atitekti (o gal jau atiteko?) Jūrų uostui, o šis už tą dovį, kaip skelbė žiniasklaida, pasirengęs kiek toliau į pietus pastatyti šiuolaikišką jachtų uostą. Jame galėtų glaustis ir sportininkai, ir mėgėjai buriuotojai. Vaikams čia taip pat būtų patogu treniruotis, nes jiems netrukdytų laivai, nebūtų jokio pavojaus.
Bet kada tai bus – vienas Dievas žino. Ne taip greitai ropė kepa, kaip bobutė šito nori.
Todėl Klaipėdos irklavimo centro prezidentas Liudvikas Mileška jau dabar dairosi, kur mariose galėtų įsirengti vasaros buveinę.
Jeigu dar menate, vienas verslininkas ar šiaip pokštininkas nusipirko didžiulį laivą už vieną litą ir sėkmingai jį užplukdė mariose ant seklumos. Va apie tokį laivą ir galvoja L. Mileška. Jame būtų galima įrengti puikiausią vasaros stovyklavietę irkluotojams. Užsienyje seniai taip daroma: senuose laivuose įrengiamos irklavimo bazės. O mūsų irkluotojai vasarų treniruotėms važiuoja į Trakus, Birštoną arba net į Ispaniją ar Šveicariją. Brangu ir nepatogu.
