Keliolika kilometrų už Klaipėdos, Katkų kaime dvi šeimos dvidešimtmetį gyvena be vandens.
Praustis – į upelį
Vargstantiems kaimiečiams šulinį žada iškasti švedai, o Klaipėdos rajono savivaldybė atsisakė remti esą darbingo amžiaus gyventojus.
Sodyboje šiuo metu gyvena devyni žmonės, keturi iš jų – mokyklinio amžiaus vaikai. Iki artimiausios sodybos su šuliniu – puskilometris, kaip ir iki upelio pamiškėje.
„Be vandens – tikras pragaras”, – sakė viena iš sodybos gyventojų Sigita Kiudelienė.
Šį rudenį į vaizdingas vietoves atsikraustę naujakuriai nusausino savo sklypus. Netrukus išseko ir upelis.
Pagelbėti vargstančioms šeimoms nusprendė Plikių mokyklos direktorė Audronė Vaičiulienė. Moteris surado Švedijos lietuvių bendruomenę, kuri žada finansuoti šulinio ir vietinės kanalizacijos įrengimą šiai sodybai.
„Kristianstado švedų-lietuvių bendruomenė jau porą metų remia šiuos namus. Abi šeimos žiemoja šiltai, nes jų namuose pakeisti langai. Reikėtų stogą remontuoti, tačiau pirmiausia – šulinį iškasti „, – pasakojo Plikių mokyklos direktorė.
Sriubai tirpina sniegą
Elvyra Simonavičienė su vyru augina šešiolikmetį ir aštuonmetį sūnus, bei trylikos dukrą.
„Tiek vandens prausimuisi prinešti reikia. O ką daryti? Nešame iš kaimynės šulinio. Žiemą per pusnis kiek reikia prinešioti. Retai, bet važiuojame į Klaipėdą pas seserį, ar į Kretingą pas brolį maudytis”, – pasakojo E.Simonavičienė.
Elvyros vyras Vaclovas dirba tik laikinus darbus – užsiima židinių apdaila, akmeninių tvorų statyba. Tačiau jie nėra įtraukti į socialinės rizikos šeimų sąrašą.
Kitoje trobos pusėje gyvenanti Sigita Kiudelienė su vyru Pranu globoja neįgalų brolį.
„Su vyru turime invalidumą, o brolis net iš lovos nepakyla. Žiemą, kai užpusto, sniegą tirpiname. Taupome kiekvieną vandens lašą”, – tikino S.Kiudelienė.
„Skatins išlaikytinių nuotaikas”
Abi šeimos neturi gerų socialinių įgūdžių, tačiau tikino nesitikėjusios smūgio iš Klaipėdos rajono savivaldybės.
„Vasarą apsilankė komisija.Užuot padėjusi dėl šulinio, rėžė, kad iškeldins. Sako, socialinis būstas, vadinasi – jų. Jei neišvys, tai nuomą uždės. Vyras šioje troboje užaugo, tik išsipirkti, kai kolūkiai griuvo, nesugebėjo”, – piktinosi E.Simonavičienė.
Klaipėdos rajono savivaldybės Socialinės paramos skyriaus vedėja Dalija Šeporaitienė prisiminė, kad teko mero vardu ruošti Švedijos lietuvių bendruomenei atsakymą, kodėl savivaldybė negali parūpinti vargstantiems šulinio.
„Jie yra darbingi, ne pensinio amžiaus. Abi šeimos pardavė žemes ir gavo kelias dešimtis tūkstančių litų pajamų. Kur tuos pinigus dėjo – nežinome, tačiau buities savo negerino. Mokesčių mokėtojų lėšomis taisydami jiems stogą, skatintume išlaikytinių nuotaikas ir piktintume bendruomenę”, – aiškino D.Šeporaitienė.
Moteris stebėjosi, kad šios dvi šeimos skundžiasi neturinčios vandens.
„Kaime įprasta nešioti iš šulinio vandenį, juk niekur nedirba”, – pasidalijo savo nuomone valdininkė.
Vienintelė Plikių mokyklos direktorė nesiaiškino, ar jos globotiniai verti pagalbos.
„Jau keleri metai sulaukiame paramos iš Švedijos. Šiuo metu visas rūpestis dėl stogo ir šulinio šiai trobelei. O jos gyventojai taip gyvena, kaip moka. Vaikų tik gaila, jie neatsakingi už tėvelius”, – kalbėjo A.Vaičiulienė.
