Kažkokia trikdanti nerealumo nuojauta, panaši į tą, kuri tvyrojo 1939-40 metais, lydi šią bankinės krizės fazę. Mums klius kažkas labai nemalonaus, tačiau tiksliai nežinome, kas. Bankinė sistema svirduliuoja prie bedugnės krašto.
Jeigu ji nusvirs, tai reiškia ne tik finansų katastrofą, bet ir išmuš visą ekonomiką iš vėžių.
Taip pirmadienį rašė konservatyvios pakraipos Londono laikraštis „Daily Telegraph” ir tęsė: „Jei į bankinį sektorių nesugrįš pasitikėjima
s, jeigu bankai nepradės vieni kitiems skolinti (ir greitai), tai įmonės pradės žlugti, darbo vietos bus prarastos ir recesija, į kurią, atrodo, žengiame, gali virsti šimtaprocentine depresija”.
Laikraštis toliau rašė, jog „Britanijos vyriausybei reikia aiškaus veiksmų plano, o ne ugnies gesinimo priešokiais” ir kad „tame plane turėtų būti ir valstybinė garantija visiems banko indėliams, idant būtų atkurtas pasitikėjimas.
Vakarykštis Vokietijos vyriausybės nutarimas imtis kaip tik šitokio žingsnio daro stiprų spaudimą Britanijos finansų ministrui Alistairui Darlingui sekti Vokietijos pavyzdžiu. […]
Taip pat aišku, kad nepaisant visų premjero Gordono Browno kalbų apie „globalius sprendimus globaliai krizei”, kiekviena šalis turės išsikapstyti iš savosios duobės.
Štai kodėl Vokietijos, Airijos ir Graikijos vyriausybės suskubo paramstyti savo pačių šalių bankus ir kodėl šeštadienį vykęs Europos Sąjungos keturių didžiųjų susitikimas Paryžiuje buvo toks tuščias.
Šis ketvertas dėl nieko nesugebėjo susitarti, išskyrus tik dėl garbę išsaugojančio dvylikos milijardų svarų avanso iš Europos investicijų banko, kuris būtų prieinamas su sunkumais susidūrusiems Europos Sąjungos darbdaviams. Bet tai menki pinigai.
Pvz., Vokietijoje kanclerė Angela Merkel bandė tarpininkauti Hypo Real Estate banko išgelbėjimui, kainuojančiam dvigubai daugiau. Iš tiesų, Europos ekonominės sąjungos vidiniai prieštaravimai niekuomet nebuvo skaudžiau apnuoginti.
Atėjus lemiamam momentui, šalys gins savo piliečių, o ne dirbtinės politinės konstrukcijos, interesus”.
Taip rašė konservatyvusis britų dienraštis pirmadienį, o sekmadienį į liberaliąją kairę linkęs Londono dienraštis „Guardian” tą šeštadienį įvykusį Prancūzijos, Vokietijos, Didžiosios Britanijos ir Italijos vadovų susitikimą finansų krizės klausimu aptarė irgi santūriai:
„Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy paskelbė „visagalę rinką mirusia”. Vokietijos finansų ministras P. Steinbruckas prognozavo, kad Jungtinės Amerikos Valstijos praras savo, kaip finansų supergalybės, vaidmenį. Tačiau nė viena šių valstybių nepajėgi vadovauti naujos globalinės finansų sistemos sukūrimui.
Tai, kad į Paryžių buvo sukviesti vadovaujantys Europos Sąjungos politikai, padrąsina. Atrodo, jog Europos Sąjungos šalys narės iš tiesų stengiasi padėti į šalį nesutarimus klausimu, kurlink reikia lenkti ūkį.
Didžioji Britanija ligi šiol propagavo „anglosaksiškąjį” maksimalaus liberalizmo modelį, tuo tarpu Prancūzija ir Vokietija neturi jokių problemų su valstybine intervencija.
Vis dėlto tai, kad Europos politikai tik tada pasiruošę savo ideologinius skirtumus padėtį į šalį, kuomet juos prispiria šitokio masto krizė, rodo istorinį ir politinį žlugimą”, – konstatavo dienraštis „Guardian”.
Anot t aip pat sekmadienį rašiusio Kopenhagos dienraščio „Politiken”, „Europa turi problemą. Dar prieš savaitę daug kas įsivaizdavo, jog finansų krizė – visų pirma amerikietiška problema. Tačiau tai iliuzija. Penkių didelių bankų žlugimai per penkias dienas kalba aiškia kalba. Tačiau Europos atsakymai į krizę kol kas nekoordinuoti ir neaiškūs.
Politiniai vadovai vis dar leidžiasi prabangą torpeduoti vienas kito pasiūlymus, užuot tikslingai stengęsi susitarti dėl bendro gelbėjimosi plano. Pats laikas Europos valstybių vadovams parodyti stiprybės. Visai nesvarbu, ar dėl bėdos kaltas finansinis sektorius.
Atsakomybė už tai, kad krizė nevestų prie Europos ekonominių sistemų sužlugimo, glūdi ant politikų pečių”.
Šveicarijos dienraštis „Neue Zürcher” sekmadienį svarstė, kada valstybė turi kištis į ūkį. Apskritai, jo nuomone, „valstybinės intervencijos į laisvą ekonomikos tvarką nepageidautinos.
Jų reiktų kaip galima labiau vengti. Tačiau kaip reakcijos į krizę jos neišvengiamos. Užtat valstybė turėtų būti pajėgi kovoti su sisteminėmis krizėmis.
Būtent tai ir priklauso prie jos funkcijų, tuo labiau, kai ligos eigai darė poveikio darė valstybę, kaip tai buvo šios finansų krizės atveju.
Tačiau prie valstybės užduočių nepriklauso mažesnių dislokacijų gydymas. Kaip tik čia eina viena iš skiriamųjų linijų tarp priimtinų ir atmestinų valstybinių įsikišimų”.
Berlyno dienraštis „Tagesspiegel” rašė, jog Amerikos Kongresui patvirtinus savąjį gelbėjimo planą, „ūkis, tiesa, nesmuktelėjo dar labiau, bet ir neprasidėjo jo kilimas.
Gilesnė krizės pasekmė dar neįsismelkė į amerikiečių sąmonę: tai dar didesnis prestižo praradimas pasaulyje.
Kaip G. Bushas užsienio politikos geram vardui pakenkė Iraku ir Guantanamo kalėjimu, taip finansų krizė laidoja pagarbą Amerikos ūkio modeliui.
Jungtinės Valstijos ir jų bankai nebegaus taip lengvai kredito užsienyje. Pasitikėjimas pažeistas. Arba Amerika prie naujo prezidento apsigalvos, arba jos padėtis bus dar sunkesnė”.
Tą patį pirmadienį savo vyriausybės, konkrečiai finansų ministro A. Darlingo adresu rašė ir anksčiau cituotasis Britanijos dienraštis „Daily Telegraph”: „Dabar prioritetas yra atkurti pasitikėjimą bankine sistema. Tai reiškia pastarųjų metų krizių valdymą laisvąja eiga pakeisti įtikinamu planu, įgalinančiu finansų ratus vėl pradėti suktis, kad būtų išvengtas kataklizmas”.
Tačiau antradienį Vokietijos dienraščiai „Welt” ir „Frankfurter Allgemeine” kritikavo valstybinių garantijų privačioms bankinėms sąskaitoms suteikimą.
Anot pirmojo, „nemokamas blankinis čekis, kurį Vokietijos federacinė vyriausybė su savo indėlių garantija išrašė, ne tik liudija tvarkingos politikos instinkto trūkumą, bet ir atveria erdvės naujiems rinkos iškraipymams”.
„Šiuo metu niekas negali nuraminti indėlininkų”, – rašė Potsdamo „M ärkische Allgemeine „, o Augsburgo „Allgemeine” irgi teigė, jog „šią valandą niekas negali numatyti tikrųjų šio realaus žaidimo „Monopolis” išdavų.
Tikra tik tai, kad taupytojai vėl prarado kiek pasitikėjimo finansų ūkiu ir jo valstybiniais prižiūrėtojais. […] Po visų lazdos perlenkimų mes stovime prie konservatyvios finansų kultūros sugrįžimo”.
Berlyno „Tagesspiegelis” antradienį rašė, jog „minimumas, kurį Europos Sąjungos valstybės turėtų pasiekti, yra bendra bankų priežiūra ir vieningas finansinių rinkų reguliavimas”. O maksimumas tai būtų „bendras europietiškas gelbėjimo fondas arba garantijų apsauga, kuri korektiškai padalytų naštą”.
Dėmesį atkreipė du straipsniai sekmadienio „Financial Times’e”. Viename jų D idžiosios Britanijos konservatorių partijos vadovas Davidas Cameronas rašė, kad jo partija padės į šalį skirtumus ir bendradarbiaus su valdančiaisiais leiboristais, kad būtų sustiprintas pasitikėjimas bankų sistema. Anot jo, visur reikia vadovautis principu kiek įmanoma apsaugoti mokesčių mokėtoją
Kitame straipsnyje Paryžiaus politologas Dominique Moïsi rašė, jog finansinio kapitalizmo kone žlugimas dar kartą patvirtina santykinį Jungtinių Amerikos Valstijų silpnėjimą ir visuotinį perėjimą iš vieno poliaus į kelių polių pasaulį. Krizė išryškino ir tapatybės krizę Europoje ir Rusijoje.
Europiečiai atrodo nesugebantys imtis kolektyvinių veiksmų, o Rusija suprato, kokia iš tiesų didelė praraja skiria jos ambicijas šaltajam karui pasibaigus nuo realybės. Vakarų piliečiai reikalauja valstybės apsaugos, tačiau tuo pačiu metu jie rodo didėjantį ciniškumą politikos ir politikų atžvilgiu. Jei ši krizė nebus išspręsta, Europos, kaip modelio pasauliui, patrauklumas žlugs.
