Privačių investuotojų norui pajūryje, tarp pirmosios ir antrosios Melnragių, statyti 132 metrų aukščio, 38 aukštų dangoraižį, beveik prilygstantį Girulių televizijos bokštui, valdžia noriai pritaria, nors ir vengia viešų diskusijų.
Stop! Pasakiau netiesą: galimybė Melnragėje statyti dangoraižį (ir ne vieną) yra numatyta šių metų pradžioje patvirtintame Klaipėdos miesto bendrajame plane. O diskusijų dėl šio plano būta tikrai daug. Kita vertus, praėjusį antradienį miesto tarybos Teritorijų planavimo komitetui pritarus parengtai detaliojo plano koncepcijai, klaipėdiečiai turės galimybę dalyvauti jau parengto detaliojo plano viešame svarstyme.
Ar kas į žmonių nuomonę atkreips dėmesį – kitas klausimas. Tuo metu, kai vyks parengto detaliojo plano viešas svarstymas, į šį projektą jau bus investuota labai daug pinigų, tad, nors ir tūkstančiai žmonių protestuotų, gali būti vėlu.
Patinka mums, ar nepatinka šis sumanymas, neskubėkime smerkti verslininkų, jau keletą metų puoselėjančių šį daug milijonų investicijų reikalaujantį projektą: norėti yra nedraudžiama. Juolab kad teisinė aplinka bei valdininkai jiems sudaro visas sąlygas ne tik svajoti.
Taigi, ką Melnragėje, teritorijoje, kur tradiciškai vyrauja sodybinės trobaitės, rengiamasi statyti? Pirmuose keturiuose dangoraižio aukštuose būtų įrengtos patalpos administracijai, automobiliams saugoti, smulkiai prekybai, barams, restoranams, sporto ir sveikatingumo centrui.
Kituose 20 aukštų būtų įrengta 660 vienviečių bei dviviečių viešučio kambarių. Viršutiniuose 14 aukštų – 168 apartamentai. Viršutiniame aukšte planuojama įrengti apžvalgos aikštelę, restoraną, švyturį. Dangoraižį planuojama šildyti dujomis. Vienu metu viešbučio kambariuose galės apsistoti beveik 2 000 žmonių. Klientams aptarnauti prireiks 350 darbuotojų.
Žodžiu, dangoraižyje vienu metu galėtų poilsiauti ir dirbti tiek žmonių, kiek šiandien vargu bau gyvena Melnragėje. Gerai tai, ar blogai? Numanydami, kad atsakymo į šį klausimą ieškos bene visi klaipėdiečiai, sumanymo autoriai siūlo savo lėšomis šalia esančioje valstybinėje žemėje įrengti automobilių statymo aikšteles prašalaičiams, nutiesti pėsčiųjų ir dviračių takus iki paplūdimio.
Šiandien niekas negali atsakyti, kokią įtaką tokio objekto atsiradimas padarys melnragiškių gyvenimui, ar išlaikys konkurenciją čia sunkokai kvėpuojantis smulkus verslas (kavinės, restoranėliai, viešbutukai etc.).
Niekas šiandien negali pasakyti, o ir ateityje neplanuoja analizuoti socialinių bei ekonominių šio projekto realizavimo pasekmių. Tačiau neslepiama, kad beveik 2 000 vietų viešbutis prie pat pajūrio paplūdimio Melnragėje būsiąs rimtas konkurentas Šventojoje jau statomiems panašios paskirties objektams.
Ar jis bus konkurentas Klaipėdos senamiestyje ir centre įsikūrusioms paslaugų įmonėlėms? O Palangai ir Nidai?
Kol kas diskutuojama tik dėl to, ar stiklinis daugiaaukštis, kurio statybai esą pritaria ir Architektų sąjunga, papuoš miesto siluetą, ar jį sugadins. Žodžiu, pati buitiškiausia diskusija – „gražu-negražu”, „patinka-nepatinka”.
Jau anksčiau esu viešai sakęs, kad sprendimą dėl tokio stambaus objekto jautrioje visais požiūriais vietoje statybos turėtų priimti visi Klaipėdos gyventojai. Referendume ar viešos apklausos būdu. Aišku, prieš tai jiems turėtų būti suteikta visapusiška informacija apie statybos ekonomines ir socialines pasekmes.
Tačiau miesto valdžiai svetima net ir tokia nekalta mintis – perkelti diskusiją dėl šios teritorijos detaliojo plano koncepcijos į miesto Tarybą.
Taigi miesto gyventojų valiai išreikšti vietos nedaug liko. Tačiau nepamirškim pasinaudoti ir tais likučiais.
Kita vertus, ginčijantis būtina įvertinti aplinkybę, jog šalies Vyriausybė daro ryžtingus veiksmus, kad prie Melnragės ir Girulių paplūdimių skubiai būtų plėtojama pramonė – statomas giliavandenis uostas, tiesiamas naftotiekis Būtingė-„Klaipėdos nafta”. Šių projektų įgyvendinimas neabejotinai smogtų skaudų smūgį ir Palangai, ir Kuršių nerijai.
Tad galime būti prieš savo norą įvelti į globalesnę diskusiją: kas geriau mūsų Baltijos pajūryje – pramonė ar dangoraižiai.
