Sostinės senamiestyje baigti Vilniaus bonifratrų Šv. Kryžiaus bažnyčios tvarkybos, remonto ir restauravimo darbai. Projekto tikslas – sustabdyti natūralios degradacijos procesus, sutvirtinti stogo konstrukcijas, atnaujinti kritinius elementus ir sugrąžinti autentiškas pastato išorės detales, kad kultūros vertybė būtų patikimai išsaugota ateičiai. Tvarkybos darbus organizavo Kultūros infrastruktūros centras (KIC).
Susipažinkite – bažnyčios, kurią didžioji dalis vilniečių žino kaip bonifratrų ar tiesiog Šv. Kryžiaus, pilnas pavadinimas: Vilniaus bonifratrų vienuolyno statinių ansamblio Šv. Kryžiaus bažnyčia. Pilnas atliktų darbų aprašymas: taikomieji tyrimai, stogo tvarkybos (remonto, restauravimo ir avarijos grėsmės pašalinimo – apsaugos techninių priemonių įrengimo) darbai.
Kas realiai padaryta? Pakeista stogo danga – sutvarkytos ir sustiprintos stogo medinės konstrukcijos, paklota čerpių vienuolis/vienuolė danga. Įrengta nauja žaibosaugos sistema, sutvarkyta lietaus nuvedimo sistema, taip eliminuojant drėgmės poveikio rizikas stogo šlaitams ir mūrams.
Ypatingas dėmesys skirtas bokštų šalmo konstrukcijoms ir meninėms detalėms: restauruotos varinės šalmų dangos, restauruoti ornamentuoti metaliniai kryžiai, atkuriant mazgus ir dekorą pagal ikonografinę medžiagą. Atkurti iki šiol neišlikę ovaliniai šalmų langeliai. Bažnyčios pastogei sugrąžinta pirminė erdvinė struktūra – demontuotos sovietmečiu įrengtos silikatinių plytų atitvaros, nenaudojamos ventiliacijos įranga ir gipso kartono pertvaros. Pastogėje įrengti saugūs techniniai takai su turėklais, sumontuotos stacionarios kopėčios patekimui į šiaurinį ir pietinį bokštelius, bokšteliuose įrengtos perdangos su liukais. Pastogėje įdiegta gaisro aptikimo signalizacija.
„Didžiausias iššūkis buvo – surasti sprendimus, kaip patekti į bokštus, prieiti iki tų šalmų. Dabar jau įrengti laiptai, ir jais galima užlipti į viršų, apžiūrėti sutvarkytas pastogės patalpas, kurias ateityje būtų galima įveiklinti. Iš čia atsiveria nuostabūs Vilniaus senamiesčio vaizdai. Taip pat labai svajoju, kad būtų pilnai sutvarkyti bažnyčios fasadai ir interjeras“, – sakė projekto vykdymo priežiūros vadovė architektė Marija Nemunienė.
Bažnyčios tvarkybos darbai užtruko trejus metus – jie buvo pradėti 2023 metais, baigti šių metų rugpjūtį. Atliktų darbų vertė – 377 519,99 Eur. Darbai finansuoti Nekilnojamųjų kultūros vertybių tvarkybos darbų (paveldotvarkos) programos lėšomis.
Būklės įvertinimas prieš darbus
Atlikus tyrimus konstatuota, kad bažnyčios stogo danga ir dalis medinių konstrukcijų buvo susidėvėjusios, o bokštų šalmų varinės dangos – pažeistos, todėl reikėjo skubių tvarkybos sprendinių. Dalies šalmų langelių nebuvo, kitos detalės buvo praradusios autentišką pavidalą.
Pastogėje ilgainiui susikaupę vėlyvųjų laikotarpių įrenginiai ir pertvaros keitė istorinę erdvinę struktūrą ir apsunkino priežiūrą. Trūko nuoseklių saugių aptarnavimo trasų, nebuvo šiuolaikinių gaisro aptikimo priemonių. Projektavimo metu remtasi 2022 metais parengta istorinės apžvalgos ir taikomųjų tyrimų medžiaga, leidusia tiksliai atpažinti originalius sprendinius ir pagrįsti atkūrimo mastą.
Nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje iškilusi šventovė
Legenda liudija, kad vienuolynas iškilo apie 1332 metus nukankintų pranciškonų palaidojimo vietoje. Pirmoji bažnytėlė buvo medinė. Kai ji sudegė, 1543 metais vyskupas Povilas Alšėniškis pastatė Šv. Kryžiaus koplyčią, o praėjus beveik šimtmečiui, Vilniaus vyskupas Abraomas Vaina prie koplyčios įkurdino Šv. Dievo Jono brolijos (bonifratrų) vienuolius, jiems užrašydamas koplyčią ir pastatus.
XVIII a. pradžioje bažnyčios siluetas formuotas bokštais: apie 1725 metus vietoje vieno iškilo du bokštai su šalmais ir paauksuotais kryžiais. Po didžiųjų Vilniaus gaisrų (1737 ir 1748 metais) atlikti esminiai pertvarkymai: tarp bokštų vietoje kupolo atsirado frontonas, sumūryti skliautai, o šalmų formos perdirbtos vėlyvojo baroko dvasia.
XIX a. keitėsi stogo dangos – malksnas pakeitė čerpės, vėliau dalis šlaitų skardinta; ikonografinė medžiaga fiksuoja ovalinius šalmų langelius su mediniais rėmais ir dekoratyviniu „sijonėliu“ – detales, kurios per tvarkybos darbus buvo atkurtos ir vėl sugrįžo į miesto panoramą.
XX a. pradžioje (1906 metais) bažnyčia remontuota ir dekoruota, atnaujintas ir kiek pakeistas didysis altorius, sakykla, kai kurie interjero elementai aptaisyti dirbtiniu marmuru. Sovietmečiu bažnyčiai pasisekė – ji nebuvo paversta sandėliu, o priklausė įvairioms kultūros įstaigoms, 1976 metais pritaikyta vargonų muzikos koncertams – čia įrengta Mažoji baroko salė.
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1995 metais pastatai perduoti Nekaltai Pradėtosios Švč. Mergelės Marijos Vargdienių seserų kongregacijos vienuolėms. Į bažnyčios didįjį altorių sugrąžinti stebuklingu laikomas Švč. Mergelės Marijos paveikslas ir Nukryžiuotasis, tarybiniais metais saugoti Vilniaus Šv. Onos bažnyčioje.
„Džiaugiamės atliktais darbai – sutvarkytu stogu ir bokštais, kurie dabar spindi kaip žvaigždės. Stogas uždengtas naujomis geromis čerpėmis. Gerai dirbo ir medžio meistrai, atnaujinta palėpė, darbai padaryti kaip buvo anksčiau, nenaudojant vinių“, – kalbėjo bažnyčios kunigas John Farrell Peternal.
Pasak pašnekovo, būtų labai gerai, jei tvarkybos darbai būtų tęsiami, nes reikėtų atnaujinti visą bažnyčios elektros instaliaciją, tvarkyti interjerą ir fasadus.
Vilniaus bonifratrų Šv. Kryžiaus bažnyčia po tvarkybos darbų.
