Pastatų priešgaisrinis saugumas yra vienas iš esminių statinių reikalavimų pagrindinių ES statybos produktų reglamente SPR.
Priešgaisrinis saugumas pastatuose yra labiausiai susijęs su žmonių saugumu, tačiau, kita vertus, jis taikomas ir materialinėms vertybėms. Gaisro atveju žmonių žūtį dažniausiai sukelia ne liepsna, bet dūmai ir toksinės dujos. Tokios dujos sukelia mirtį dar prieš temperatūrai pakylant iki maksimalios ribos ir prieš liepsnos išplitimą. Todėl žmonių saugumui užtikrinti itin svarbu yra saugi ir greita evakuacija gaisro metu.
Ugnies plitimui pastate reikia trijų elementų: deguonies, degios medžiagos (kuro) ir uždegimo šaltinio. Paprastai degių medžiagų ir deguonies pastatuose visuomet yra. Trečiasis elementas – uždegimo šaltinis ir jo poveikis gali atsirasti dėl aplaidaus elgesio: menkiausios kibirkšties, smilkstančios cigaretės ir pan. Kad degimo reakcija sustotų, turi būti pašalintas bet kuris iš šių trijų gaisro elementų.
Jei ugnis išskiria kaitrą greičiau nei kaitra gali pasišalinti iš patalpos (šilumos išsiskyrimo greitis), tuomet patalpose sparčiai kyla temperatūra. Išsiskiriant pakankamai energijos ugnis plinta, ji greitai pereina iš augimo į visiško išsiplėtojimo stadiją. Ugnis plinta visais degiais paviršiais patalpose ir pasišalina per patalpos angas. Šiame etape išgyventi nebeįmanoma.
Paplitęs degių statybinių medžiagų naudojimas, tokių, kaip mediena arba degios šilumos izoliacijos medžiagos, sumažina pastatų atsparumą gaisrui. Staigaus ugnies išplitimo atžvilgiu svarbiausias dalykas yra patikrinti medžiagų šilumos išsiskyrimo greitį.
Paprastai prieš kylant sunkiai suvaldomam gaisrui pastatuose ugnis gali rusenti ten valandų valandas. Kai temperatūra kambario viršuje padidėja šimtus laipsnių, kitų paviršių temperatūra patalpoje taip pat pradeda kilti. Ugnies išplitimas greitėja pasiekus 400 ⁰C temperatūrą, o esant 500-600 ⁰C laipsnių temperatūrai visi degūs paviršiai patalpoje užsiliepsnoja ir gaisras pasiekia aukščiausią stadiją. Šiuolaikiškuose pastatuose tai paprastai trunka 3–5 minutes nuo staigaus ugnies išplitimo pradžios. Gaisrui visiškai įsismarkavus, temperatūra gali pakilti net iki 1000–1200 ⁰C laipsnių.
Gaisrą skirstant į etapus, pamatysime, kad yra trys gaisro stadijos
- Pirmajame gaisro etape, kuris vadinamas užsidegimo stadija, matome, kad svarbų vaidmenį čia atlieka medžiagų paviršiai. Gerai nuo degimo apsaugoti degūs paviršiai sukuria galimybę žmonėms pasišalinti iš patalpų. Taip pat reikia atkreipti dėmesį ir į medžiagų savybes išskirti dūmus: nuodingos dujos ir blogas matomumas gali pražudyti net pačioje gaisro pradžioje. Nedegūs produktai neišskiria toksinių dujų ir dūmų.
- Antrame gaisro etape, liepsnojimo stadijoje, svarbų vaidmenį vaidina konstrukcijų priešgaisrinė sauga. Antrasis etapas tęsiasi tol, kol patalpose yra degančių medžiagų.
- Trečiasis gaisro etapas, vėsimo stadija, prasideda tuomet, kai sudega visos patalpose esančios degios medžiagos.
Gaisrinė sauga
Pastate kilęs gaisras gali nusinešti gyventojų gyvybes ir padaryti daug žalos turtui. Draudimo kompanijos per metus išmoka apie pusę savo metinių išmokų vien tik gaisro nuostoliams padengti. Vandens padaryta žala sudaro apie 30 %, o vagystės apie 20 % visų metinių prašymų atlyginti žalą. Pastatų konstrukcijos ir medžiagos iš kurių pastatyti tie pastatai daro didžiulę įtaką ugnies plitimui ir gaisro nuostoliams. Naudojant gaisrinės saugos priemones, gaisro riziką galima žymiai sumažinti.
Gaisrinės saugos priemonės pastate skirstomos į pasyviąsias ir aktyviąsias
Pasyviosios gaisrinės saugos priemonės dažniausiai yra integruojamos į konstrukciją taip, kad pastatas gaisro atveju kuo ilgiau išsilaikytų. Pasyviųjų gaisrinių priemonių užduotis yra apsaugoti konstrukcijas bei pastate esančius žmones:
- sumažinant išorinį ir vidinį gaisro plitimą bei apsisaugant nuo jo;
- išlaikant pastato stabilumą;
- užtikrinant, kad žmonės galėtų saugiai išeiti iš degančio pastato.
Pasyviąja apsauga nuo gaisro galime vadinti patalpų suskirstymą į gaisrinius skyrius ir atskirų pastato konstrukcijų priešgaisrinę apsaugą.
Aktyvioji priešgaisrinė apsauga yra sukurta tam, kad prasidėjus gaisrui būtų slopinamas ugnies plitimas. Aktyvios priešgaisrinės saugos priemonėms priskirtinos gaisro aptikimo ir signalizavimo sistemos, automatiniai purkštuvai, automatinės užsklandos ir sklendės, avarinis apšvietimas ir dūmų šalinimo sistemos. Bet koks vandens tiekimo mechanizmo pažeidimas, veikiančių vožtuvų sugadinimas arba paprasčiausias aplaidumas gali užkirsti kelią tinkamam tokių sistemų veikimui. Taigi, neprotinga pastato priešgaisrinę apsaugą patikėti vienai sistemai, kurios veikimas gali sutrikti.
Pasirinktos statybinės medžiagos ir jų naudojimas reikiamai pasyviajai priešgaisrinei apsaugai užtikrinti priklauso nuo dviejų rodiklių: jų „degumo” ir „atsparumo ugniai”.
