Pastato fasadas- tai jo veidas. Bendrą statinio vaizdą formuoja fasado išvaizda ir būklė. Būtent bloga fasadų būklė yra dažniausia senos statybos bei istorinės vertės pastatų problema. Tokia situacija susiformuoja dėl senos apdailos ilgaamžiškumo problemų, apdailai panaudotų netinkamų medžiagų, bei (viena dažniausių priežasčių), pastato sienos veikiamos gruntinės drėgmės, kylančios mūro sienos kapiliarais. Drėgmė į kapiliarus patenka dėl blogai atliktos vertikalios hidroizoliacijos, o horizontalios hidroizoliacojos dažniausiai visai nebūna įrengtos. Kylanti drėgmė ne tik sudaro nepalankų mikroklimatą patalpose, bet ir vykdo ardantį poveikį tiek statinio sienų vidiniams sluoksniams, tiek pačiai fasado apdailai. T.y. kylant drėgmei ir jai garuojant, kartu kapiliaruose kristalizuojasi druskos, patenkančios jonų pavidalu iš grunto. Kristalams augant keičiasi jų tūris: poros ir kapiliarai suardomi. Gaunamas tas pats efektas kaip ir vykstant šilimo- šalimo ciklams. Taigi galima daryti išvadą, jog tokiais atvejais įprasta fasadų apdailos sistema netinkama (paprasti tinkai, dažai), nebent pašalintus drėgmės atsiradimo priežastis.
Taigi, norint naudoti įprastas medžiagas, reikia šalinti kapiliarinės drėgmės atsiradimo priežastį- įrengi hidroizoliaciją. Patikimiausias metodas apsaugoti pastatą nuo kylančios kapiliarinės drėgmės- tai įrengti horizontalią hidroizoliaciją. Tam sugalvota įvairių technologinių sprendimų, tačiau vienas paprasčiausių ir nereikalaujantis specialios technologinės įrangos- tai cheminio barjero pamato kapiliaruose įrengimas, silikatizacijos pagalba. Silikatizacijai naudojamos užšaldyto metilsilikato tirpalo cilindrinės 20 mm skersmens ir 210 mm ilgio granulės, įterpiamos į pasisrinktame skiedinio sluoksnyje išgręžtas skyles plytų, blokelių ar akmens sienoje. Granulės įterpiamos sušaldytos, o tirpimo metu išsiskiriantis silikato tirpalas kapiliarais skverbiasi į aplinkinius sienų plotus, silikatizacijos būdu užkimšdamas kapiliarus, taip sudarant drėgmės barjerą. Ši sistema technologiškai nėra sudėtinga, lyginant su kitais į sieną gręžiamos hidroizoliacijos metodais, kadangi nereikia specialios injektavimo technikos. Skylės padaromos paprasčiausiu grąžtu, sukišamos granulės ir tos vietos užtinkuojamos, kad metilsilikato tirpalas neišbėgtų iš išgręžtos skylės ir nesugadintų apdailinio paviršiaus. Hidroizoliavimui išgręžiamos 22mm skersmens horizontalios skylės 110mm žingsniu išilgai pasirinkto lygio ir užpildomos metilsilikato granulėmis. Vidinės sienos apdirbamos iš bet kurios pusės, lauko sienos- tik iš lauko pusės. Šiuo būdu galima hidroizoliuoti tiek nestipriai, tiek stipriai drėgną mūrą. Nuo sienos drėgnumo priklausys, kiek kartų bus kartojamos kapsulių tirpdinimo operacijos. Kuomet granulės ištirpsta, operacija pakartojama dar 2-3 kartus, esant dideliam drėgnumui.
Siekiant maksimalaus hidroizoliavimo efekto, silikatizacijos sistemą galima naudoti kombinuotai su sanuojančiu tinku, tai ypač efektyvu esant padidintai kapiliarinei drėgmei. Sanuojantis tinkas taip pat rekomenduojamas, kai mūro drėgnis neviršyja 11%. Sanuojančio tinko pagrindiniai privalumai
jame polygiai pasiskirsčiusios makroporos;
mažas vandens įgeriamumas;
chemiškai-fiziškai suderinamas su dauguma senų konstrukcinių medžiagų.
Sanuojančio tinko veikimo principas pagrįstas poringo tinko dengimu, kurio makro dyžio porose vyksta garavimo procesas. Poringumas išgaunamas specialių priedų dėka. Tokio tinko savitasis paviršius yra 20 kartų didesnis už paprasto. Esant tokioms sąlygoms, kapiliarais kylanti drėgmė išgaruoja greičiau, negu spėja susiformuoti, o susikristalizavusios druskos nedaro ardomo poveikio. Taip iš mūro pasišalina drėgmė, nesukeldama nepageidaujamo fizinio ar estetinio poveikio. Be to “talpioje” porų sistemoje gali laisvai kristalizuotis vandenyje ištirpusios druskos, tokiu būdu išvengiama kristalizacija tinko paviršiuje, kaip tai atsitinka su paprastais tinkais.
Sanuojantis tinkas paprastai dengiamas kaip dviejų sluoksnių sistema. Pirmąjį sluoksnį sudaro hidraulinių rišiklių, užpildo ir įvairių priedų mišinys. Jis pagerina sekančio tinko sluoksnio sukibimo savybes, sujungia sienos ir tinko kapiliarus į vieną sistemą bei sudaro barjerą druskoms.
Antrojo sluoksnio sudėtyje yra hidraulinių kalkių, natūralių makroporinių užpildų silikato pagrindu bei armuojančio pluošto. Tai vandenį atstumiantis tinkas. Makroporų sistema leidžia tinkui absorbuoti tūrio padidėjimą dėl druskų kristalizacijos bei apsaugo nuo išdūlėjimo. Greitas garavimas garantuoja reikiamą drėgmės pertekliaus pasišalinimą. Ant sanuojančio tinko rekomenduojama dengti garams laidžių dažų sluoksnį.
Taigi galima daryti išvadą, jog ir net ilgaamžės apdailinės medžiagos tarnaus trumpiau, jeigu nebus išspręsta drėkstančio pagrindo problema. Siekiant gauti optimalų rezultatą, būtina įrengti patikimą hidroizoliaciją. Tereikia apsispręsti, kuris hidroizoliacijos įrengimo būdas priimtiniausias.
