Bidė pavadinimas kilo iš prancūzų kalbos žodžio „bidet”, kuris šiuolaikinės prancūzų kalbos žodyne aiškinamas dvejopai: pirmoji reikšmė – vaikiškas žaislas supamasis arkliukas, antroji – įrenginys apsiplauti. XV amžiuje, gūdžius viduramžius pakeitus iš Italijos atėjusiam Renesansui, buvo prisimintos dar Antikos laikais galiojusios higienos taisyklės, kurias Katalikų Bažnyčia viduramžiais griežtai draudė. Tad rūmų damos ir kilmingos miestietės ėmė rūpintis ne tik savo sielos tyrumu, bet ir kūno švara. Kaip tik tuomet jų miegamuosiuose atsirado pirmieji bidė. Nedidelė vonelė su susiaurėjimu per vidurį, kad būtų patogu atsisėsti, būdavo įtaisoma į keturiomis kojomis į grindis besiremiantį medinį karkasą. Toks įtaisas iš tiesų labai priminė žaislinį arkliuką. Vanduo būdavo pilamas iš ąsočio.
Pagrindinius bruožus, kuriuos išlaikė iki šiol, bidė įgijo XIX amžiaus pabaigoje. Įrenginio konstrukciją papildė nešvaraus vandens išpylimas tiesiai į kanalizaciją, galimybė nupilti ir perlieti, tiesiogiai prijungtas šalto bei karšto vandens tiekimas ir klasikinė forma – vonelė ant cokolio, kurio aukštis toks pat, kaip unitazo. Tiesa, šie bidė neturėjo vandens maišytuvų, ir tai buvo gana nepatogu. Skirtingų temperatūrų vanduo būdavo sumaišomas tiesiog bidė talpoje ir iš ten semiamas apsiplaunant.
Vėlesni patobulinimai
Kai buvo sukurtas pirmasis specialiai bidė skirtas maišytuvas, vandentiekio čiaupai būdavo įtaisomi įprastoje vietoje, o reikiamos temperatūros vanduo fontanėliu trykšdavo iš dugne įtaisyto purkštuvo. Žiūrint iš šiandienos perspektyvos, tai nėra labai patogu. Nepaisant to, tokios konstrukcijos bidė rinkoje karaliavo beveik penkis dešimtmečius, o kai kurie gamintojai juos siūlo dar ir šiandien. Tačiau toks delikataus įrenginio maišytuvas yra ne tik technologiškai pasenęs, bet ir pavojingas. Tarkime, staiga plūstelėjus netinkamos temperatūros vandeniui, galima ir apsideginti.
Šiuolaikinis bidė maišytuvas įtaisytas po vonelės briauna. Juo galima labai jautriai reguliuoti vandens temperatūrą, srovės stiprumą, o svarbiausia – srovės kryptį. Visa tai daryti leidžia paslanki maišytuvo galvutė, 360° kampu besisukiojanti aplink savo ašį. Yra ir dar patogesnių bidė modelių, kuriuose ši galvutė pritvirtinta prie ištraukiamos žarnos (kaip, pavyzdžiui, naujausios kartos vonios bei virtuvės maišytuvuose).
Būtini bidė aksesuarai
Kiekvienas vonios kambario objektas turi savo aksesuarų rinkinį. Tad ko reikia šiam delikačiam įrenginiui?
Pirmiausia būtinai pasirūpinkite specialiu skersinio strypo arba žiedo formos rankšluosčio laikikliu. Dažniausiai šis laikiklis tvirtinamas iš dešinės, tokiame pat aukštyje, kaip ir tualetinio popieriaus laikiklis (jeigu bidė, kaip įprasta šiuolaikiškam vonios kambario išplanavimui, yra šalia unitazo). Bidė rankšluostis paprastai būna pats mažiausias visame komplekte, ištęsto stačiakampio formos. Geriausia, jeigu jis bus frotinis (kilpinis). Beje, šį rankšluostį reikia keisti dažniau negu maudymosi, veido bei rankų rankšluosčius.
Kalbant apie muilą, iškart reikia pasakyti, jog įprasto tualetinio muilo pH niekada nebūna 5,5. Be to, jis neturi dezinfekuojančių savybių. Todėl sveikatos priežiūros bei higienos specialistai rekomenduoja naudoti specialius skystus šampūnus, skirtus intymiajai higienai, nes jų pH atitinka natūralųjį. Be to, šiuose šampūnuose paprastai būna ir specialus antibakterinis kompleksas, taip pat minkštinančių bei drėkinančių priedų. Be higieninių tikslų, specialus intymiosios higienos šampūnas naudotinas ir kai kurių ligų profilaktikai.
AUTORIUS: Linas EIMONTAS
