Žakainiai – Šilutės rajono, Gardamo seniūnijos kaimas, esantis pusiaukelėje tarp Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio. Prateka Tenenys. Kaimą garsina Žakainių piliakalnis ir paminklinis akmuo Martynui Mažvydui.
Gražių gamtovaizdžių apsupti Žakainiai prasideda Mažaisiais Žakainiais vadinama 14 kiemų gyvenviete prie plento Švėkšna-Žemaičių Naumiestis, kuri toliau „išeina” į vienkiemius. Gardamo pusėje kaimas „atsiremia” į baltą beržyną, o beveik visa tvarkingais arimais sulanguota kaimo žemė telpa vingiuoto sraunaus Tenenio lanke. Vietinių skaičiavimu, iš viso turėtų būti 25 sodybos.
Žakainiai paženklinti istoriškai. Užrašas ant akmens prie kelio praneša, kad „Šiose Švėkšnos, Gardamo, Žemaičių Naumiesčio apylinkėse apie 1510-uosius metus gimė pirmosios lietuviškos knygos autorius Martynas Mažvydas”. Žmonės kalbėjo konkrečiau – rašytojo gimtinė esanti tarp Gardamo ir Laukstėnų, iš senovės per lūpas ši žinia atkeliavusi, tačiau sutikome ir tokių, kurie tik statant akmenį sužinojo esą šviesios asmenybės kraštiečiai. Bet ir jie, nors ir būdami vietiniai, į klausimą, kuo Žakainiai išsiskiria, nekalba iškart apie Mažvydą, pirmiau pasako, kad čia – „mano gimtinė”.
Tenenio upės kilpoje stūksančiame Žakainių piliakalnyje, kažkada turėjusiame gynybinę paskirtį, šiandien rengiamos šventės. Vietinių pasakojimu, piliakalnio šlaitus Tenenys buvo gerokai apardęs, žmonės anksčiau piliakalnyje buvo išsikasę rūsius bulvėms laikyti, pavažinėjo čia ir su technika. Prieš keletą metų Kultūros paveldo departamento rūpesčiu piliakalnis buvo sutvarkytas. 2004 metais jį tyrinėjo archeologas Olegas Fediajevas. Apie radinius, daugiausia iš VIII-XIII a., parašyta informacinėje lentoje. Tyrinėtojas aptiko čia net vikingų kultūrai būdingų daiktų. Užfiksuota ir buvusio didelio gaisro, galėjusio kilti vieno iš antpuolių metu, pėdsakų.
Pasak senųjų vietinių, piliakalnyje yra požemiai. Prie piliakalnio gyvenančių ūkininkų Kumžų pastebėjimu, piliakalnis suteikia kraštui gyvybės, įvairovės, nes ant jo ne tik švenčiama – atvažiuoja ekskursantų, ypač mokinių. Kilometras Kumžų žemės driekiasi palei Tenenį, kaimo turizmui dėkingesnės vietos, regis, nerastum, tačiau apie tai užsiminus, ūkininkas iškart purtė galvą: „Ne ne. Jei milijoną įdėsiu ir nesulauksiu – koks tikslas, nebent dukra imtųsi”.
Drąsi senolė
Nedaug kaime liko galinčių papasakoti apie Žakainių praeitį. 85 metų Genovaitė Balčytienė prisiminė, kaip prasidėjus karui kaimo vyrai saugojosi, kad vokiečiai jų nepaimtų kasti apkasų. Vokiečiai grobę iš kaimiečių arklius, kitus gyvulius. „Buvo pagrobę ir mūsų karvę bei telyčią, po to aš iš jų atgal savo karvę pasigrobiau”, – pasakojo senolė, kuriai tada netrūko drąsos, nors neturėjo nė devyniolikos.
Dar prisiminė, jog šeimynoje, į kurią parėjusi gyventi, kamavosi 8 šiltine sergantys ligoniai. Rusai į Žakainius ligą atnešę. Niekas neidavę į nuo šiltinės mirusiojo laidotuves – bijojo užsikrėsti. Iš Genovaitės šeimynos visi 8 pagijo. Įsirėžęs atmintin ir banditizmas. „Nakties bijojome, niekas neklausė – atėjo, pasiėmė duonos, lašinių, drabužių”.
Pažadukai
Tvarkingos, dailios gyvenvietės sodybos nesiderina su duobėtu keliu. Niekas nieko nedaro, – gūžčiojo pečiais gyventojai viename kieme, o kitame, vos išgirdę apie žurnalistus, paprašė aprašyti prastą kelių situaciją. Greideriavimas, aiškino pagyvenusi moteris, nebepadeda, nes nebėra ką greideriuoti, reikia žvyro ir rimto remonto.
Baiminamasi, kad neįvyktų kaip su gyvenvietės apšvietimu. Praėjusią žiemą prieš rinkimus pažadėta kaimui šviesa, net buvo įtaisytos lempos, bet elektros kaimas tebelaukia iki šiol. Iš seniūno išgirdę, kad lempas – vieni, dėžes – kiti, kitaip sakant, skirtingose rankose kiekviena operacija, todėl esą šitaip. Nuo tų žodžių beveik visi metai praėjo, konstatavo žakainiškė ir klausė, ar reikės laukti kitų rinkimų, kad šviesą įjungtų.
Tačiau vėliausiai ištesėto pažado konkursą be konkurencijos laimėtų tiltas per Tenenį, už kurio prasideda kaimyninis Juškaičių kaimas. Penkeri ar šešeri metai, kai turėklai visiškai nuplėšti. „Jėzau, kaip čia „opasno”, kokie slidumai”, – padėtį sava šnekta komentavo vienas žakainiškis.
Žmonės su „antvardžiais”
Šiame kaime beveik visi giminės, – bruožą iškėlė Vytautas Baltunis, kuriam greitai bus 70. Nuo seno šitaip. Pasak senosios G. Balčytienės, Žakainiuose vienu metu gyveno 15 Nausėdų. Kad išvengtų painiavos, sugalvojo „antvardžius”. Taip atsiradę Žilevičių Nausėdos, Ponas Nausėda, Lendropinis Nausėda, Bajoras Nausėda, Šmukštelės Nausėdos.
Mūsų pokalbininkai „atrado”, kad žakainiškiai – sėslūs ir nenusigėrę. Dažnuose namuose gurkšnojama kava, kaimynės subėga viena pas kitą įprastu laiku. Gailimasi uždarytos mokyklos, kur Naujus metus švęsdavo visas kaimas kartu. Per vienus Naujuosius priėmė parduotuvės savininkai Kaspučiai.
Modernėjant aplinkai, Žakainiai su senosiomis tradicijomis neatsisveikino. Dažnų namų interjere šiuolaikiškumas senovės neišstūmė, tik prisiderino, o mes tai pamatėme užsukę pas Bendžius ir Kumžas. Kalėdoms dažname kieme pjaunama kiaulė, nors šaldytuvams atsiradus ir kitu metu tai daroma. „Egzekucijai” dažniausiai kviečiamas K. Bendžius, kuris žino, kaip padurti, kad gerai nubėgtų kraujas. Tuo tarpu į jo žmoną Almą kreipiasi, kai stalą, daugiausia šermenims, reikia gardžiau, gražiau, gausiau paruošti. „Veselių”, šnekėjo, kaime nebėra, jaunimas viską švenčia daugiausia baruose. O štai Kalėdos – namų šventė. Kūčioms Alma troškins grybais įdarytas bulves – anūkai jau klausė šito jos „firminio” patiekalo.
Pasirinkimas – į naudą
Žakainiškiai buvo sukūrę žemės ūkio bendrovę „Ąžuolas”, tačiau dirbti kartu nesisekė. Išsinešiojo turtą, išsidraskė ir pradėjo ieškoti savų kelių. „Mums, seniesiems, šiandien gerai kaime, sklypus išsipirkę, gyvuliukai, vištos, paršiukai, bet ką daryti jaunesniems? Jie neša pienuką, jei iki 600 litų pasidaro per mėnesį, gerai”, – išgyveno V. Baltunis, pridurdamas, kad nemažai iš kaimo dirba Šilutėje.
Tuo tarpu Rimanto Kumžos, dirbusio Šilutės žemės ūkio skyriuje, manymu, mąstančiam ir norinčiam dirbti kaimo žmogui šiandien galimybės didesnės: „Neliko tos vienos krypties, juk buvo linija nubrėžta, pasakė direktorius, ką daryti, ir kaip kirviu nukirsta”.
Virginijai Kumžienei, atrodė, kad šiandien pragyvenimas geresnis, tik reikia mokėti skaičiuoti. Ji prisiminė, kad jos senelis važiavo į Ameriką, užsidirbo pinigų ir nusipirko čia ūkį, ir ji, buvusi Balčytytė, esanti čia trečios kartos žmogus, šią vietą net ir vadina Balčytija.
Tik miškų įstatymą R. Kumža kritikavo: „Pavyzdžiui, man reikia trijų rąstų tvartui patvarkyti, turiu dėl jų važiuoti į miestą už 30 km. Iš karto negausi to leidimo, parašysi prašymą, po kiek laiko vėl važiuosi, paskui samdysi žmogų, kuris pažymės, kuriuos galima kirsti. Ir tik tada važiuosi į mišką nusikirsti tą medį”.
Aplink Kumžų sodybą daug ąžuolų. Kartą dėl jų kilo didelis triukšmas. Vienas kaunietis pradėjo pjauti medžius pardavimui. „O Dieve, Dieve, kaip nešioja žemė tokį, vaje, vaje, kokie laikai atėjo”, – vaitojęs senasis Povilas Balčytis. Po metų ąžuolų – ir to, kurį keturiese apkabindavo – pjovėjas numiręs…
