Vilniuje po kapitalinio remonto neseniai atidarytas Kazbėjų tiltas per Vokės upę, kuris dar nuo 2018 m. dėl avarinės būklės buvo uždarytas ir skirtas tik pėsčiųjų bei dviračių eismui. Nors jo vietoje planuota statyti naują gelžbetoninį tiltą, gyventojų ir visuomenininkų pastangomis tiltas įtrauktas į Kultūros vertybių registrą ir priimtas sprendimas atlikti kapitalinį jo remontą. Kokius išskirtinius paveldosaugos, technologinius ir logistinius iššūkius sprendė rangos darbus atlikusi UAB „YIT Lietuva“, pasakoja bendrovės generalinis direktorius Kęstutis Vanagas.
Kazbėjų tiltas atgimė Panerių seniūnijoje, istoriniame Senajame Gardino plente. Prieš pastatant magistralę A4, šis kelias buvo vienas svarbiausių ir jungė Vilnių, oficialią LDK sostinę, su Gardinu, kuris valdant Steponui Batorui buvo tapęs neoficialia antrąja sostine.
Šis 36 metrų ilgio tiltas, spėjama, pastatytas apie 1935-uosius, yra vienas iš nedaugelio išlikusių plieninių santvarinių tiltų sostinėje. Iki kapitalinio remonto ant konstrukcijų dar buvo matyti istorinių mūšių žymės – 1941 m. birželio 23 d. čia susidūrė besitraukianti Sovietų Sąjungos tankų divizija ir į Vilnių žengusi nacistinės Vokietijos kariuomenė. Kai kurios metalo sijos buvo pažeistos kulkų ir tankų smūgių.
„Kazbėjų tiltas yra išskirtinis ne tik technine, bet ir kultūrine prasme. Derinome modernias technologijas su tarpukario sprendimais – kai kurias konstrukcijas teko gaminti rankiniu būdu. Tokie sprendimai reikalauja laiko, bet tik taip galima sukurti autentišką ir ilgaamžį statinį, kuris išliktų ateities kartoms“, – sako K. Vanagas.
Kaip tiltas iškeliavo į Kretingą
Kapitalinio remonto techninis projektavimas pradėtas 2022 metais, o rangos darbai startavo 2024 m. pavasarį.
„Tilto konstrukcijos demontavimas buvo vienas iš sudėtingiausių etapų. Kolegos svarstė du variantus – ardyti konstrukciją dalimis, ar nukelti visą santvarą kaip vieną elementą. Atsižvelgę į technines rizikas, ypač dėl apatinės dalies korozijos, ir logistikos galimybes, pasirinkome antrąjį. Tiltas buvo pakeltas kranu, kurio keliamoji galia siekė 500 tonų, ir jo net 28 metrų ilgio konstrukcijos buvo sunkvežimiais išgabentos restauracijai į partnerių gamyklą Kretingoje“, – pasakoja K. Vanagas.
Gamykloje atliktas konstrukcinių elementų valymas, smėliavimas ir detali defektų analizė. Pakeistos tik tos plokštelės, kurių storis buvo kritiškai sumažėjęs – visos likusios detalės išsaugotos. „Įdomu tai, kad naujos apatinės konstrukcijos sijos buvo gaminamos rankiniu būdu – reikėjo išpjaustyti kiekvieną skylutę atskirai“, – priduria K. Vanagas.
Tarpukario inžinerija ir netikėti radiniai po asfaltu
Remontuojant devynis dešimtmečius netvarkytą tiltą, „YIT Lietuva“ aptiko ir keletą netikėtų istorinių radinių.
„Nukėlus tiltą, atramose radome projekte nepažymėtas angas su dangčiais – po keturias abiejose pusėse, apie 3 metrų gylio. Tai tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo laikų inžineriniai sprendimai – angos buvo skirtos tiltui susprogdinti kariuomenei atsitraukiant. Jas užbetonavome atlikdami kapitalinį remontą“, – pasakoja K. Vanagas
Dar vienas netikėtas atradimas – po sena asfalto danga rastas akmeninis grindinys. Kartu su paveldosaugos specialistais nuspręsta jį išsaugoti ir eksponuoti. Dėl to darbus teko sustabdyti keturiems mėnesiams, koreguoti projektinius sprendimus ir perprojektuoti lietaus nuotekų sistemą.
„Pritaikėme naują grindinio klojimo metodą – išlaikėme istorinį principą, derindami jį su šiuolaikinėmis technologijomis. Įsimintinas momentas buvo ardant grindinį – kolegos pirmiausia jį padengė kalkėmis, kad aiškiai matytųsi, kur yra akmens viršus“, – sako K. Vanagas.
Važiuojamosios dalies paklotui atkurti buvo naudojamos senos tilto nuotraukos, iš kurių atpažintas originalus eglutės raštas. Nors ardant tiltą rasta tik vėlesnio remonto metu naudota pabėgių tipo mediena, projekte buvo numatyti 6,8 metrų ilgio ąžuoliniai tašai.
„Norėjome kuo autentiškesnio vaizdo, bet tokių ąžuolo tašų Lietuvoje paprasčiausiai nėra – reikėjo laukti specialiai gamintų ruošinių“, – priduria K. Vanagas.
Kaip tiltas grįžo į savo vietą
Restauruotas tiltas buvo pargabentas iš Kretingos ir surinktas toje pačioje aikštelėje, kurioje prieš tai buvo išardytas. Autentiškos santvaros ir naujos apatinės konstrukcijos turėjo susijungti idealiai – be jokių korekcijų, nes net menkiausios paklaidos šiame etape būtų pažeidusios jau įrengtas konstrukcijas.
Ant sujungto tilto „YIT Lietuva“ įrengė ir architektūrinį apšvietimą, leidžiantį keisti jo spalvas pagal progines miesto nuotaikas.
„Aplink tiltą sumontavome RGBW šviestuvus, o santvaroms apšviesti naudojome tokius, kurie šviesą skleidžia 180 laipsnių kampu vėduoklės principu. Visa įranga atspari drėgmei, UV spinduliuotei ir aplinkos taršai – sprendimas ilgaamžis, bet kartu ir vizualiai išraiškingas, paryškinantis unikalią atnaujinto tilto geometriją“, – pasakoja K. Vanagas.
Anot jo, per daugiau nei metus metus trukusį projektą inžinierių komanda susidūrė su ne vienu iššūkiu. Tokie projektai, anot įmonės vadovo, reikalauja techninės kompetencijos, kantrybės, lankstumo bei gebėjimo mokytis iš praeities.
„Kazbėjų tiltas – vienas iš tų retų projektų, kur tiek daug tenka padaryti rankomis. Jis pareikalavo labai daug darbo, bet ir davė daug žinių – išmokome dirbti su mediena ir grindiniu taip, kaip dirbo tarpukario meistrai, derinome kiekvieną sprendimą su paveldosaugininkais. Tai buvo ne eilinis remontas, o labai įdomi ir vertinga patirtis“, – apibendrina K. Vanagas.
