Socialinis būstas yra stogas virš galvos, kuriuo nesiekdama sau naudos pagal įstatymo numatytas normas savo piliečiams leidžia naudotis valstybė.
Teisė pretenduoti į savivaldybėms priklausančio būsto nuomą suteikiama mažas pajamas gaunančioms šeimoms, asmenims, kurie neturi pagrindo savarankiško gyvenimo pradžiai. Kasmet tokių žmonių daugėja, o valstybės galimybės jiems padėti – mažėja.
Padėti atsikratyti skurdo šimtams laukiančių būsto šeimų nesiveržia verslininkai, pagalbos nesiūlo politikai. Kodėl? „Todėl, kad dauguma tų žmonių patys nieko nenori prisidėti: tik reikalauti, gauti ir naudotis”, – piktinasi jie.
Reikalauja, bet ne iš savęs
Kalvarijos savivaldybėje savivaldybės nuomojamuose butuose, daugiausia mieste, gyvena 240 šeimų, dar apie 100 šeimų būsto laukia. Baiminamasi, kad ateinančių metų pradžioje šis sąrašas dar pailgės. Kalvarija yra toks miestelis, kuriame net turėdamas pinigų padoraus būsto nenusipirksi, bet savivaldybei ši problema negresia, ji neturi pinigų būstams pirkti. „Turime pinigų tik tiek, kiek pavyksta surinkti už būsto nuomą. Šiais metais išgalėjome tik šiek tiek paremontuoti šešis butus. Prašo, net reikalauja daugelis, bet padėti nėra už ką. Dar nėra taip atsitikę, kad socialinį būstą kas nors būtų apleidęs savo noru, bet ir remontuoti patys nenori”, – apgailestavo Kalvarijos savivaldybės ūkio ir architektūros skyriaus vyriausioji specialistė Rasa Galminienė.
Valstybės skirtus 300 tūkst. litų socialinio būsto fondo plėtrai Kalvarijos politikai šiemet nutarė pataupyti ir iki pamatų nusiaubtame, savivaldybei priklausančiame name kareivinių miestelyje pradėti rengti socialinius būstus. Ateinančiais metais svarstoma galimybė pirmajame name pradėti įkurti 11 butų, rengiamas projektas.
Neseniai visi savivaldybei priklausantys butai buvo iš naujo inventorizuoti, patikrinta, kas juose gyvena ir kaip gyvena. Šiurpą kelia, kaip žmonės taip gali nenorėti tvarkytis, gyvena apsišnerkštę. Jiems viską reikia duoti, išdažyti, parvežti, išvežti. Užuot patys padirbėję, jauni žmonės rodo pirštu, ką reikėtų padaryti. Iš jų nieko nepareikalausi. Reikalauti turintys teisę jaučiasi tik jie. Būtų mano valia, jiems nieko neduočiau, bet tokie jau mūsų įstatymai”, – apsileidėliais piktinosi Kalvarijos seniūnė Vilija Remeikienė.
Pasak seniūnės, neturinčias kur gyventi šeimas galima būtų apgyvendinti kaime, ištuštėjusiose mokyklose. Šių pastatų būklė pakenčiama, bet norint juose gyventi reikia įdėti šiek tiek darbo, o tie, kurie tikisi savivaldybės būsto, darbo bijo labiausiai.
Būstai – pelno šaltinis
Marijampolės savivaldybėje per praėjusius ketverius metus iš valstybės skirtų būsto plėtrai pinigų nupirkta apie 70 socialinių butų. Iš viso mieste yra per 250 savivaldybei priklausančių butų, dar apie 240 butų yra bendrabučiuose. Socialinis būstas nuo kitų savivaldybei priklausančių butų skiriasi tuo, kad iki 2004 m. suteiktuose gyvenantys žmonės su savivaldybe yra sudarę ilgalaikes sutartis. Vienintelė jų prievolė savivaldybei – mokėti nuomos mokestį. Skirtingai negu tiems, kurie yra gavę būstą socialinio būsto statusą turinčiuose namuose, jiems tereikia kartą per trejus metus pateikti turto ir pajamų deklaracijas.
Jeigu šeima pradeda gauti didesnes pajamas, socialinį būstą ji privalo užleisti mažiau pasiturintiems. „Yra ne vienas būdas slėpti tikrąsias šeimos pajamas. Prie to prisideda nesąžiningi darbdaviai, dalį atlyginimo sumokantys iš į apskaitas neįtrauktų pajamų”, – neslepia valdininkai. Dėl to per ketverius metus dėl padidėjusių pajamų savivaldybės būsto neteko atsisakyti nė vienai šeimai, nors jos ir neatrodo vos galą su galu suduriančios. Valdininkai pripažįsta, kad reikėtų suvienodinti visų savivaldybės būstų gyventojų kontrolę, bet tai nuspręsti gali tik Vyriausybė.
Veltui gautas būstas kai kam virsta auksiniu avinėliu. „Iš vieno miesto mikrorajono buvome gavę du pranešimus, kad būstuose gyvena ne tie, kuriems savivaldybė juos išnuomojo. Viena šeima būstą paliko, kita atsisakė nuomininkų ir sugrįžo gyventi pati”, – patvirtino Marijampolės savivaldybės Turto valdymo skyriaus vyriausioji specialistė Vilija Šopienė. Dar dažniau taip nutinka su savivaldybės būstais bendrabučiuose.
Iš tų, kurie gyvena savivaldybės suteiktuose būstuose, savivaldybė skaičiuoja ne pajamas, o nuostolius. Nors nuomos ir administravimo mokestis yra simbolinis, bendrabučių gyventojai yra prasiskolinę 116 tūkst. litų, butų – per 50 tūkst. litų.
Eilę „užaugino” nauji pastoliai
„Jokia paslaptis, kad didesnė dalis socialinio būsto gyventojų gyvena kaip tie žiogai iš pasakėčios: kol gerai, tol gerai”, – sako vienos didžiausių Šakių rajone Kudirkos Naumiesčio seniūnijos seniūnas Vincas Puida. Šioje seniūnijoje gyvena daugiau nei ketvirtadalis savivaldybės būsto nuomotojų. Kodėl tiek daug? „Todėl, kad ir anksčiau, matyt, buvo daugiau vienadienių. Kai buvo laikas, būstų neišsipirko. Laisvų butų dar turime, bet niekas neina į juos gyventi, nes patys jų tvarkyti nenori”, – nesistebi seniūnas V.Puida.
„Prie gero – visi pirmi”, – tuo įsitikino Šakių r. savivaldybė, planuojanti ateinančiais metais užbaigti Šakiuose 24 butų socialinės paskirties namo statybą. Beveik kasdien savivaldybėje užregistruojama po kelis prašymus suteikti socialinį būstą arba pagerinti gyvenimo sąlygas. Pagal kokius kriterijus gyventojai bus atrinkti, kol kas nesvarstoma, nes namas dar tik pradėtas statyti, bet aišku, kad būstai naujame name bus suteikti tvarkingiems žmonėms.
Ir gerumas, ir bizūnas
Daugiau nei pusantro milijono paaukotų litų ir daugybė paaukoto laisvalaikio valandų – tokią dovaną Sūduvai padovanojo verslininkas iš Vokietijos Gerhardas Carlas. Per devynerius metus Kalvarijos savivaldybėje daugiavaikėms šeimoms jis nupirko 12 namų, Kazlų Rūdos, Marijampolės, Vilkaviškio ir Šakių savivaldybėse atitinkamai 8, 9, 9 ir 13. Dar 10 namų rengiasi pirkti. O kokia grąža už tai? „333 iš skurdo išgelbėti vaikai ir šių savivaldybių garbės piliečio vardai”, – sakė svetimšaliui surasti namus ir jų gyventojus atrinkti padedantis Marijampolės apskrities švietimo, socialinių reikalų ir paslaugų priežiūros skyriaus vedėjas Stasys Luobikis.
Pagrindinė vokiečio keliama sąlyga veltui namus gaunantiems lietuviams – jų pastangos keisti savo ir vaikų gyvenimą. Kaip jam tai pavyksta, jeigu su tuo nesusidoroja visa armija mūsų socialinių darbuotojų? „Dar ir kaip jis juos išbara, radęs netvarką, dar ir kaip jie raudonuoja. Žmones reikia auklėti, ne tik jiems duoti”, – sakė G.Carlo sėkmės mįslę įminęs S.Luobikis.
Kaip ir savo veiklos pradžioje, altruistas iš Vokietijos liko vienišas. Jam pavyko pritraukti tik vieną kitą verslininką, kiti atsisakė mesti pinigus į balą. G.Carlo projektus Vilkaviškyje remiantis verslininkas G.Plečkaitis įsitikinęs, kad įveikti skurdo be bendruomenės nepakantumo apsileidėliams – neįmanoma.
