Netikėtai dingstanti elektra ir vanduo, išvažinėti aplediję keliukai, vadinami gatvėmis, – tai tik keli rūpesčiai, kuriuos patiria miesto patogumus nuosavo būsto priemiestyje vardan palikę naujakuriai.
Išsikelti iš daugiabučio į privatų namą daugeliui atrodo svajonė, o apie specifines problemas, kurias kelia naujosios gyvenamosios vietos geografija ir administravimo ypatybės, sužinoma tik susidūrus su būtinybe sutvarkyti vandens ar elektros tiekimą, prireikus leisti vaikus į darželį ir panašiai.
Kelios pastarojo mėnesio Klaipėdos rajono komunalinio ūkio situacijos dar kartą priminė, jog net moderniausių namų priemiestyje savininkas negali būti tikras, kad jo gyvenimo netemdys rūpesčiai, su kuriais mieste jis nebūtų susidūręs.
Viltys išspręsti bėdą siejamos su Klaipėdos miesto bei rajono valdžios bendradarbiavimu.
Demografijos išdavos
Pastarųjų metų „vaikų bumas” lėmė, kad į uostamiesčio darželius nusidriekė mažylių eilės. Nemažos jų dalies tėvelių namai – jau ne Klaipėdoje, tad uostamiesčio Savivaldybė planuoja nebebūti tokia dosni, kaip iki šiol.
Šį ketvirtadienį Savivaldybės taryba svarstys, ar įteisinti naują tvarką ir pareikalauti iš tėvų, kurie gyvena šalia Klaipėdos esančiuose rajonuose, bet leidžia atžalas į uostamiesčio darželius, patiems susimokėti ugdymo mokestį. Žinia, uostamiestyje gyvenamąją vietą deklaravę tėvai moka tik už vaikų maitinimą, o kitas vaikų priežiūros ir ugdymo paslaugas apmoka Savivaldybė.
Uostamiesčio specialistai suskaičiavo, kad įvairius Klaipėdos darželius lanko 493 vaikai, kurių gyvenamoji vieta yra Klaipėdos, Kretingos, Šilutės, Šilalės, net Telšių rajonuose. Išeina, kad visiems jiems teikiamas paslaugas finansuoja ne ta Savivaldybė, kuriai tai priklausytų.
Šiuo metu uostamiesčio darželiuose už 1,5-3 metų lopšelinuką priklauso mokėti apie 140 litų, už vyresnį vaiką – apie 160 litų per mėnesį. Tiek įvertinamas tik maitinimas, visas kitas išlaidas kompensuoja Savivaldybė.
Jeigu Taryba pritars darbo grupės pasiūlytai naujai tvarkai, bus kuriama naujojo mokesčio skaičiavimo metodika, tačiau jau dabar aišku, kad rajonų gyventojams už Klaipėdos darželių paslaugas tektų mokėti daugiau nei iki šiol.
Be minėtojo mokesčio už maitinimą, jiems reikės padengti visas išlaidas darbuotojų užmokesčiui, patalpų šildymui, vandeniui, patalynei, medikamentams ir kt., kurios per mėnesį darželinukui siekia apie 519 litų, o vyresniam vaikui – apie 454 litus.
Klaipėdos savivaldybės administracijos Švietimo skyriaus vyriausiosios specialistės Stefanijos Vancevičienės teigimu, kalbos apie tai, kad darželių finansavimas būtų sutvarkytas panašiai, kaip mokyklų, ir kiekvienas vaikas ateitų su savo „krepšeliu”, kol kas lieka tik kalbomis. Taigi tėveliams, kurių namai yra ne Klaipėdoje, bet darbovietės yra uostamiestyje, siūloma arba deklaruoti gyvenamąją vietą uostamiestyje, arba rinktis auklės paslaugas.
Priemiestyje – kaimo bėdos
Kita vertus, kuo mažiau oficialių rajono gyventojų – tuo mažesnis finansavimas, vadinasi, menkesnė būsianti pagalba, kurios galima tikėtis iš seniūnijų.
Pastarųjų atstovai pastebi, kad į priemiesčius išsikėlę klaipėdiečiai tikisi juose buitinio komforto. Juo skaudesnis būna susidūrimas su realybe. Nenuostabu, kad gyventojai nuoskaudas išlieja gyvenvietės administracijai.
Sendvario seniūnijai priklauso 23 Klaipėdos rajono kaimai bei naujos statybos gyvenamieji kvartalai: Žaliasis slėnis, Didieji Leliai. Anot seniūno Juozo Lingio, vien nuo pernai liepos iki dabar seniūnijos gyventojų padaugėjo visu tūkstančiu, kyla daugybė privačių namų. Pokalbininko teigimu, šiuo metu seniūnijoje gyvena per 4000 žmonių.
Atitinkamai daugėja ir probleminių situacijų, kurias išspręsti seniūnijai ne visuomet leidžia kompetencija bei finansai. Šiais dalykais naujakuriai nesidomi tol, kol susiduria su komunalinio ūkio problemomis.
„Žmonės, atsikraustę gyventi priemiestin, turi nepamiršti, kad čia yra kaimiška vietovė. Todėl kasdienis takų valymas, apledijusių keliukų barstymas ir kitokie miestietiško gyvenimo pranašumai čia nėra tokie įprasti.
Sena vandentiekio sistema, nesutvarkyti keliai – visa tai nepritaikyta masinėms statyboms. Senieji gyventojai mena laikus, kai elektra dingdavo kas savaitę, vandens nebūdavo po keliolika dienų. O naujakurių gretose yra žmonių, kuriems ir rytmetį užgiedojęs gaidys jau sukelia diskomfortą. Pasitaiko, žmogus niekuo nesidomi, jokiais gyvenvietės reikalais, neskaito informacijos, o kilus problemai, jo sprendimas vienas – mobilusis telefonas ir keiksmai”, – sakė seniūnas.
Pokalbininkas prisipažino vis dažniau pagalvojantis apie tai, kad seniūnijoje turėtų dirbti psichologas. Mat su nepatogumų patiriančiais žmonėmis, kurie primygtinai reikalauja pagalbos, nė neatsižvelgę į seniūnijos veiklos specifiką, susikalbėti būna itin sudėtinga.
„Seniūnijoje pinigai sunkvežimiais nesimėto, – ironizavo J. Lingis. – Beje, finansavimas skirstomas pagal tai, kiek gyventojų yra seniūnijoje – tai yra pagal deklaruotas gyvenamąsias vietas.”
Nesėkmių ruožas
Jakuose esančio automobilių serviso darbuotojai šį mėnesį buvo patekę į keblią situaciją. Nežinodami apie planinį elektros tinklų remontą, iš ryto jie keltuvais pakėlė du automobilius, kuriems planavo keisti padangas. Tuomet elektra buvo išjungta. Visai darbo dienai.
Apie savo planus bendrovė VST buvo informavusi interneto tinklalapyje bei, kaip ir priklauso pagal administracinę teritorinę gyvenvietės priklausomybę – Klaipėdos rajono spaudoje, kurios Jakuose dirbantieji klaipėdiečiai neskaito.
Prieš savaitę jakiškiai informavo žiniasklaidą apie nebe pirmą kartą patiriamus vandens tiekimo sunkumus. Žmonės tikino visą savaitgalį kentėję be vandens. Avarija nutiko sugedus bendrovės „Klaipėdos rajono vandenys” vandens siurbliui. Jis buvo pakeistas tik pirmadienį – bendrovė neturi savo avarinės tarnybos.
Bendrovės direktorius Vidmantas Buivydas teigė puikiai suprantantis gyventojus. „Tačiau žmonės, išsikėlę gyventi iš miestų į užmiestį, turėtų susitaikyti su kai kuriomis naujosios buities ypatybėmis”, – mano pokalbininkas. Direktoriaus teigimu, išspręsti situaciją padėtų tik regioninės avarinės tarnybos įkūrimas. O tam, anot jo, reikėtų politinio Klaipėdos miesto bei rajono savivaldybių tarybų sprendimo.
„Padės bendradarbiavimas”
Vaclovas DAČKAUSKAS, Klaipėdos rajono meras
Klaipėdos, Palangos, Neringos miestai ir Klaipėdos rajono savivaldybės yra pasirašę QUATTRO sutartį, kuria įsipareigojo bendradarbiauti daugelyje sričių, taip pat – ir ekonominės plėtros. Todėl bendradarbiavimas jau vyksta ir ilgainiui plėsis.
Kalbant apie darželius, minimas rajono vaikų, kurie lanko juos Klaipėdoje, skaičius – beveik 500 – man atrodo labai didelis, išsiaiškinsime, kiek jis siekia iš tikrųjų. Gargžduose, Slengiuose ir kitose gyvenvietėse nėra laisvų darželių, todėl mėginsime spręsti problemą, nepaliksime rajono gyventojų bėdoje.
Kalbant apie klaipėdiečių apgyvendintus kvartalus, tokius kaip Žaliasis slėnis, Kalotės trikampis, siūlysime juos perimti Klaipėdos miesto valdžiai.
Greitosios pagalbos automobiliai iš Klaipėdos dabar jau važiuoja ir į Slengius, ir į Jakus. Tvarkome ir viešosios tvarkos sergėtojų bei priešgaisrinės apsaugos priemiesčiuose reikalus. Vykstant šių struktūrų reorganizacijai, atsiras galimybių perskirstyti lėšas ir efektyviau organizuoti darbą.
„Stabdys – žemė”
Raimondas BAKAS, Klaipėdos laisvosios ekonominės zonos valdymo bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojas
Didžiausias darnios miesto ir priemiestinių teritorijų plėtros stabdys yra santykiai tarp savivaldybių, įtakos sferų ir finansiniai klausimai dėl teritorijų suskirstymo ir žemės. Savivaldybė šiandien nedisponuoja pagrindiniu ištekliumi – žeme, neturi finansinių ir teisinių priemonių spręsti valstybės deleguotų teritorijų planavimo funkcijų ir viešosios infrastruktūros statybos. Žemė turėtų būti savivaldybės dispozicijoje, o teritorijų planavimas turėtų remtis profesionaliais, o ne politizuotais sprendimais. Tuomet galime tikėtis aiškesnės, skaidresnės ir efektyvesnės teritorijų planavimo sistemos, kuri suderintų privačius ir viešus interesus.
„Nėra politikos”
Dalia BARDAUSKIENĖ, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos direktorė
Rajonas visiškai neturi infrastruktūros plėtros politikos, apie ką liudija stichiška ir nekoordinuota gyvenviečių palei Klaipėdos aplinkkelį plėtra. Rajono Savivaldybė leido keisti žemės paskirtis greta Klaipėdos pramoninių teritorijų, statyti čia gyvenamuosius namus, šitaip statydama naujakurius ir pramonės plėtrą į skirtingas barikadų puses. Kam dabar nuo to geriau? Šios gyvenvietės neišvengiamai turės jungtis į miesto infrastruktūrą, nes kokiu būdu rajono valdžia galės įgyvendinti milžiniškus infrastruktūros plėtros projektus iš savo vargano, orientuoto į žemės ūkį biudžeto? Manau, kad tokia pati situacija ir su Karklės bei kitomis pajūrio gyvenvietėmis, kurios buvo priskirtos komandine tvarka Klaipėdos rajonui.
Lietuvos miestų plėtra šiandien yra nevaldoma. Chaotiškas fragmentinis „vieno sklypo” planavimas lėmė urbanistinį sprogimą, miestų plėtotę į pakraščius. Matome gana daug trukdžių darniai miestų plėtrai: neišspręstas žemės panaudojimo visuomenės poreikiams klausimas, neužbaigta žemės reforma, stringantis miestų bendrųjų planų įgyvendinimas, aiškiai neapibrėžta visuomenės intereso sąvoka bei daugelis kitų klausimų, reikalaujančių neatidėliotinų sprendimų.
Nors suaktyvėjęs savivaldybių teritorijų bendrasis planavimas pritraukė nemažas privataus kapitalo investicijas ir pareikalavo viešosios infrastruktūros plėtros, tačiau priešingai nei kitose Europos ir Baltijos šalyse, Lietuvos savivaldybės nedisponuoja žeme bei lėšomis, reikalingomis sėkmingai viešosios infrastruktūros statybai.
Bendrasis planavimas vyksta be urbanistinių gairių, o urbanistinio sprogimo pasekmės jau bado akis: spartus privačių automobilių skaičiaus augimas, CO2 tarša, miestų eksploatavimo kaštų augimas, netaupus energijos vartojimas – apie 60 proc. energetinių resursų šiandien sunaudojama gyvenamojo būsto šildymui.
Žmonės, atsikraustę gyventi priemiestin, turi nepamiršti, kad čia yra kaimiška vietovė, todėl kasdienis takų valymas, apledijusių keliukų barstymas ir kitokie miestietiško gyvenimo pranašumai čia nėra tokie įprasti.
