Kai tik virš Lietuvos buvo iškelta šlovinga laisvos rinkos vėliava, kuri turėjo simbolizuoti lygias galimybes kiekvienam piliečiui, įvairaus kalibro pamokslininkai, vadinami finansų analitikais, kalė į galvas, kad bankai – banginis, ant kurio laikosi ekonomika ir mūsų gerovė.
Pirmą kartą šis mitas susvyravo, kai bankininkystės srityje pasidarbavo “Sekundės” bankas. Dabar šį mitą apgriovė žinia, kad Latvijos “Parex banka” valdymą peremė šalies Vyriausybė. Indėlininkai sunerimo ir kiekvienas patyliukais ėmė kurti gelbėjimosi planą. Deja, kad ir kiek jų būtų sukurta, visų planų pagrindas – nuostata, kad pinigus geriausia laikyti kojinėje. Bet toks “bankas” turi vieną trūkumą – jį lengva apvogti. Todėl nemaža dalis bankų indėlininkų nesiryžta atsiimti indėlių. Bet tiek jie, tiek kojinėse santaupas laikantys piliečiai jaučiasi panašiai – nesaugiai.
Vargu ar galėsime artimiausiu metu atsikvėpti lengviau ir atsikratyti netikrumo jausmo, nes vienos didžiausių pasaulio finansų sistemos istorijoje aferos sukelti ratilai sklis dar ilgai. Blogiausia, kad šį burbulą stengiamasi išpūsti ir įvardyti kaip visų kylančių problemų priežastį. Tose šalyse, kurios pernelyg prasiskolino, krize bandoma pridengti biudžeto deficito skyles, o tokiose kaip Lietuva, kur dėl ydingos Europos Sąjungos išmokų politikos beveik sugriautas žemės ūkis, bandoma piliečiams įteigti, kad maisto produktų kainų šuolis – krizės padarinys. Visa tai – mitai, kuriais dangstomas nesugebėjimas valdyti ekonomikos ir užtikrinti jos stabilumą.
Jei stabili ekonomika, stabilūs ir bankai. Kai sistema susvyruoja, piliečiams visada iškyla klausimas: kurie bankai stabiliausi? Tai gerai žinoma tiems, kurie bankus valdo, todėl viešųjų ryšių agentūros, atlikdamos gerai apmokėtą užsakymą, jau pradėjo platinti bankų reitingus. Ar jais galima besąlygiškai tikėti? Turbūt protingiausia yra vadovautis sveiku protu, kurio niekada nestokojo ryšio su žeme nepraradę mūsų seneliai ir kuris sako, kad nacionalizacijos baimintis nereikia. Juk ir prieškario Lietuvoje šis terminas buvo žinomas, o šis ekonomikos svertas naudojamas. Šalies ekonomikai kai kurių įmonių nacionalizacija nepakenkė. Galbūt dabartinėje situacijoje toks žingsnis, kurį žengė latviai, būtų pats teisingiausias.
Mat nacionalizacijos nereikia painioti su sovietine ekspropriacija. Jei normali valstybė, kokia dabar yra mūsų su jumis Lietuva, ką nors nacionalizuoja, tai reiškia, kad tai tampa valstybės nuosavybe. Kitaip tariant, piliečių, kuriems priklauso valstybė, nuosavybe. Nors bankai veikia pagal nuostatus, tačiau tam tik-roje situacijoje tie nuostatai negali užtikrinti, kad jie nebus paaukoti dėl ekonominių interesų. Lietuvoje šiandien veikia tik du lietuviški bankai, o visi kiti – užsienio šalių bankų filialai. Tad nenuostabu, kad pastarųjų politika bus nukreipta ginti tų šalių, kurioms jie priklauso, interesų.
Man vienas finansininkas pasakė, kad užsienio bankams nieko nereiškia mažinant darbuotojų skaičių uždaryti vieną ar kelis užsienio filialus. Lietuviški bankai tokios galimybės neturi – jie iš paskutiniųjų stengsis išgyventi, o kartu išsaugoti savo indėlininkų santaupas. Kita vertus, lietuviški bankai gali būti nacionalizuoti pirmiausia. Tai – nemaža garantija. Todėl, ūkiškai mąstant, geriausia rinktis net ir minimalias garantijas, o dar geriau aukso vidurį – pusę pinigų laikyti banke, o pusę kojinėje nenumatytiems nacionalizacijos procese atvejams.
