Thomas Edisonas prieš Robertą Schumaną – žmogus, patentavęs kaitinamąją lemputę, prieš ES krikštatėvį. Šviesos šaltinis, XIX a. pabaigoje išvaikęs tamsos šmėklas iš juodžiausių kerčių, ir idėja, kuria XX a. užsiėmusios Europos supervalstybės prarado norą konkuruoti dėl įtakingiausios vardo.
Ši dviejų praeityje labai garbingų vyrų neakivaizdi dvikova užvirė dėl mažo stiklo burbulo, nuo pat 1879 m. dovanojusio pasauliui šviesą: 2009 m., pasiduodama anglies dioksido išmetimo į atmosferą mažinimo karštinei, ES kaitinamąją lemputę pradėjo gramzdinti į komą.
Vakar prasidėjo viena paskutinių Th.Edisono lemputės išgyvendinimo stadijų, kai iš gamybos ir prekybos turėtų dingti 60 W kaitrumo lemputės. „Turėtų”, nes iki šiol nugalėtojo poziciją tvirtai užėmęs R.Schumanas ėmė rodyti silpnumo ženklus, o paveldo vertybe spėto pavadinti buities daikto išradėjas – kelti galvą. Sykiu su vis gausėjančių kaitinamųjų lempučių gerbėjų judėjimais apie Th.Edisono šviesos šaltinį garsiau kalbėti ėmė ir mokslininkai.
Naujausi tyrimai parodė, kad įvairių gamintojų taupiosios lemputės vis dėlto nėra tokios nekaltos ir turi nepageidaujamą šalutinį poveikį – skleidžia nuodingąjį fenolį.
Dėl šios žinios dar svaresni pasirodė ir argumentai, kad taupiųjų skleidžiama šviesa kenkia akių tinklainei, gali sutrikdyti mūsų biologinį laikrodį, kad jose naudojamas gyvsidabris yra ne tik pavojingas sudužus lemputei, bet ir ją paverčia ypač kenksminga šiukšle, kuriai utilizuoti reikia ypatingų sąlygų.
Jau po to, kai šiuos faktus ėmė skleisti valstybinės kai kurių ES šalių sveikatos apsaugos tarnybos, patariančios vaikams ir nėščioms moterims vengti patalpų, apšviečiamų taupiosiomis lemputėmis, abejonėmis užsikrėtė ir ES politikai.
Galiausiai, prasidėjus bemaž paskutiniam kaitinamosios lemputės eutanazijos etapui, Briuselyje imta kalbėti apie galimybę klasikai suteikti dar vieną šansą.
Taip Th.Edisono ir R.Schumano dvikova tapo panaši į tragikomediją apie tai, kaip europiečiai sugeba griauti senus gyvenimo standartus ir garbinti naujus neįsigilinę į tokių revoliucijų prasmę bei šalutinį poveikį.
Juokinga ir graudu tai, kad šiandien gerai niekas nė neatsimena, kam pirmajam kilo mintis ES išjungti visas kaitinamąsias lemputes ir kokie buvo tų, kurie pačiupo Australijos, pirmosios pasaulyje išdavusios Th.Edisoną, mestą sniego gniūžtę, argumentai.
Tai, kad anuomet kaitinamąsias lemputes atpirkimo ožiu padarę australai sumaniai nukreipė dėmesį nuo Kioto protokolo, kurį delsė pasirašyti, buvo įdomu tik amžinai maištaujantiems žaliesiems.
Mintimi išgelbėti pasaulį, paaukojus Th.Edisoną, užsikrėtė vis daugiau ES politikų, gniūžtė sėkmingai augo, įgijo vis daugiau svorio ir tik tuomet, kai baigė traiškyti šviečiantį stiklo burbulą, buvo sustabdyta.
Kaip kiekviena tragikomedija, ši irgi turi labai aiškią mintį: ES pirmiausia turi būti suprantama kaip erdvė diskusijai, todėl tiesiog privaloma kelti klausimus ir reikalauti aiškių argumentų.
O ar daug aukščiausio lygio užsakytų tyrimų, inicijuotų diskusijų apie kaitinamosios lemputės žudymą girdėjome Lietuvoje? Ir nežinia, ar vėl mūsų politikams toks klausimas atrodo pernelyg buitiškas, kad būtų verta gaišti laiką, ar atitinkamą pusę palaikantiems lobistams mūsų politikų balsai neįdomūs, kad kurstytų aistras, ar mūsiškiai aklai pasikliauja ES daugumos nuomone.
Arba mūsiškiams valdžiažmogiams daug paprasčiau ne garsiai abejoti, klausti ir kalbėti, bet daryti pagal kompiuterių vartotojų pamėgtą „pažymėti, kopijuoti, padėti” principą. Taip elgiantis labai mažai galimybių išsišokti, tačiau gana daug galimybių apsijuokti… sykiu su visa kompanija.
