Prie Gariūnų esančią Dubliškių gatvę nuo televizijos bokšto skiria vos 3,58 kilometro, tačiau jos gyventojai priversti pirkti palydovines antenas.
Šios Vilniaus vietos televizijos bokšto siunčiamas signalas paprasčiausiai nepasiekia.
Nors specialistai vis garsiau trimituoja, kad iki analoginės televizijos išjungimo termino liko mažiau nei metai, ir kviečia gyventojus pasirūpinti televizoriais bei priedėliais, kurie nemokamai priimtų skaitmeninės televizijos signalus, Dubliškių gatvės gyventojams dėl to nei šilta, nei šalta.
Skaitmeninės televizijos šalininkai tikina, kad ji pasieks beveik visus Lietuvos gyventojus. Tačiau Vilniuje yra vieta, kuri šio civilizacijos stebuklo niekada nesulauks.
Dubliškių gatvės gyventojai nematė analoginės televizijos. Jie nematys ir skaitmeninės.
Nors televizijos bokštas matyti iš kiekvieno šios gatvės kiemo, kalta dauba ir miškas, užstojantis signalus.
Išbandė įvairias antenas
Ant Natalijos Polonskajos namo pritvirtintos dvi palydovinės antenos. Tik jas pastačius galima žiūrėti televizorių. Signalų iš bokšto nepagauna nei lauko, nei kambario antenos, nors moteris išmėgino įvairiausias.
N. Polonskajos kaimynas buvo susižavėjęs skaitmenine televizija, bet atvažiavę specialistai tik rankomis paskėsčiojo. Įjungi, vieną kitą kanalą rodo. Išjungi televizorių, paskui vėl įjungi – to paties kanalo jau reikia iš naujo ilgiausiai ieškoti. Todėl televizijos specialistai žmogui patarė nieko nesitikėti.
Dubliškių gatvėje nėra nė dešimties trobų. Čia savo paslaugų neteikia nė viena kabelinė televizija. Niekas neketina tiesti ir šviesolaidžio.
Kanalus tenka iškoduoti
N. Polonskaja palydovines antenas nusipirko Gariūnų turgavietėje. Manė, kad žiūrės mėgstamas televizijos programas be jokių trukdžių. Pasirodo, ne.
Praeina keli mėnesiai – žiūrėk, jau keli kanalai užkoduoti. Po to – dar keli.
Kad kanalus iškoduotų, reikia mokėti pinigus.
N. Polonskaja apskaičiavo, kad ši paslauga jos šeimai per metus kainuoja apie 40 litų.
Palydovinės lėkštės turi ir daugiau trūkumų. Kai smarkiau lyja ar sninga, vaizdas tampa neryškus.
„Jau pripratome prie tokių nepatogumų. Juk mūsų namų nepakelsi, o miško neiškirsi, kad signalas iš televizijos bokšto mus pasiektų“, – rankomis skėsčiojo Dubliškių gatvės gyventoja.
Gyrė didžiules galimybes
Ant Dubliškių gatvės gyventojo Jurijaus Litvino namo – net trys palydovinės televizijos antenos. Tiesa, viena neveikia – ją vyras ketina išmontuoti.
Viena antena J. Litvinas priima Rusijos televizijų signalus. Antra – kitų šalių programas.
J. Litvino televizorius rodo net 87 Rusijos televizijų programas. Taip pat jis gali žiūrėti visas Lietuvos bei daugybę užsienio televizijų.
Antenų galimybės tokios didelės, kad jos gali priimti net pusketvirto tūkstančio kanalų.
„Aš galiu žiūrėti visokius arabus, vokiečius, italus, ispanus, bet kam to reikia?
Kanalų ir taip per akis“, – aiškino vyras, kuriam kaip N. Polonskajai nereikia mokėti už kanalų iškodavimą.
Sumokėjo tik vieną kartą
Už vieną palydovinę anteną J. Litvinas mokėjo 180 litų, už kitą, pirktą anksčiau, – 300 litų. Bet pirkiniais jis patenkintas: „Skaitmeninės ar išmaniosios televizijos žiūrovai priversti mokėti kelių dešimčių litų mokestį kiekvieną mėnesį. O aš vieną kartą sumokėjau ir žiūriu ką noriu.“
J. Litvinas pastebėjo ir dar vieną palydovinės televizijos privalumą. Skaitmeninė televizija transliuoja kai kurias senesnes Rusijos kanalų laidas. O palydovinė televizija rusiškas programas rodo tiesiogiai.
„Tai, ką aš žiūriu šiandien, skaitmeninės televizijos žiūrovai matys po kelių dienų ar netgi po savaitės. Tad kam man tokia skaitmeninė televizija, už kurią dar ir mokėti reikėtų?“ – klausė J. Litvinas.
Kur kalvos – ten bėdos
Susisiekimo ministerijos Informacinės visuomenės politikos departamento direktoriaus pavaduotojas Vidas Ramanavičius Dubliškių gatvės gyventojų neturėjo kuo pradžiuginti. Skaitmeninė televizija jų iš tikrųjų nepasieks.
„Ten labai žema vieta, miškas. Bet visi gyventojai jau informuoti apie problemas“, – tikino valdininkas.
Viena išeitis yra – ant šiluminės elektrinės Gariūnuose įrengti retransliatorių. Bet tai labai brangu.
Problemų bus ir Naujosios Vilnios bei Pavilnio gyventojams, gyvenantiems kalvotose vietovėse.
Aiškėja, kad skaitmeninė televizija – nevisagalė.
V. Ramanavičius tvirtino, kad tai – ne vien tik televizijos bėda. Dar neseniai nuo Rasų kapinių leidžiantis į Pavilnį buvo vietovių, kurių nepasiekdavo nė vieno mobiliojo ryšio operatoriaus signalas.
Pastebimas ir ne vienas trūkumas
Antžeminė analoginė televizija bus išjungta 2012 metų spalio 29-ąją. Tą dieną bus pereita prie skaitmeninės televizijos.
Skaitmeninės televizijos žiūrovai galės matyti 14 nemokamų programų – 12 Lietuvos transliuotojų rengiamų programų ir dvi retransliuojamas programas – „BBC World News“ ir „TVP Polonia“.
Skaitmeninė televizija turi ir trūkumų. Pirmiausia – tai lėtas kanalų perjungimas. Vaizdas ir garsas bus siunčiami duomenų paketais, todėl teks sulaukti jų pradžios.
Vėluos ir transliacija. Tarkime, kaimynas per analoginę televiziją dabar krepšinio rungtynių tritaškio įmetimą pamatys 5 sekundėmis anksčiau nei skaitmeninės televizijos žiūrovas. Taip yra dėl to, jog vaizdui koduoti siųstuve bei iškoduoti imtuve prireikia laiko.
Skaitmeninė televizija atsparesnė trukdžiams nei analoginė. Bet esant silpnesniam signalui analoginę transliaciją dar galima žiūrėti kaip per sniegą. Tuo tarpu skaitmeninės televizijos signalus gaudantis televizorius nerodys nieko arba vaizdas ir garsas trūkinės.
Kai signalas priimamas idealiai, analoginė vaizdo kokybė yra geresnė nei skaitmeninė. Mat skaitmeninėje televizijoje vaizdas yra spaudžiamas, kai analoginis yra nekeičiamas. Tai galima pajusti scenose, kuriose vaizdas staigiai kinta. Tokiais atvejais vaizdas gali pradėti lietis arba išbyrėti kvadratėliais.
