Pokalbis su Teatro ir šokio fakulteto dekane Ilona Balsyte
Uždarose auditorijose, kurios iki vakar buvo tik repeticijų kambariai, šiandien veikia visavertės teatro scenos, aprūpintos sceninėmis technologijomis, kurias turėjo tik profesionalūs teatrai. Lietuvos muzikos ir teatro akademija (LMTA) žengė reikšmingą technologinį žingsnį, leidžiantį studentams kurti taip, kaip kuria pasaulinio lygio trupės. Teatro ir šokio fakulteto dekanė Ilona Balsytė sako, kad tai ne vien patogumo klausimas: tokia infrastruktūra keičia kūrybos logiką, mąstymą ir net pačią menininko savivoką.
Kaip apibūdintumėte naująsias scenines technologijas LMTA?
Labiausiai vertinu tai, kad šiandien visi teatro kursai turi savo auditorijas, kurios technologiškai yra taip įrengtos, kad gali tapti mažu teatru arba teatro sale, kurioje gali vykti pasirodymai, spektaklio eskizai, naudojant garso ir apšvietimo sprendinius ir sukurti teatrinę erdvę su kulisomis.
Jei anksčiau buvo taip, kad turi šaltą patalpą, kur studentai galėjo atsinešti tik prožektorių ar minimalų buitinį prietaisą garsui leisti, jau nekalbant apie žmogiškojo pojūčio komfortą, tai šiandien naujosios technologijos leidžia jiems jaustis komfortiškaibei atveria platesnes galimybes kūrybai. Tuo pačiu mes žinome, kad Lietuvos teatrai yra technologiškai atsinaujinę todėl studijų procesesvarburuošti technologijas įvaldžiusius režisierius ar aktorius.
Teatre turime ir naujų krypčių, pavyzdžiui vizualinis teatras, skirtas klausos negalią turintiems asmenims, kur turime galimybę pasitelkti garsui alternatyvias technologijas. Naujai sukurta technologinė bazė yra didžiulis žingsnis į priekį, ir galiausiai studentus galime ruošti šiuolaikiniam teatrui.
Kaip naujos garso, apšvietimo ir scenos valdymo sistemos keičia studijų kūrybos dinamiką akademijoje?
Tai dviprasmiškas klausimas, nes tam, kad studentai išsiugdytų pagrindinius gebėjimus ir kompetencijas reikalingas aktoriui ar šokėjui, technologijų reikėtų naudoti kuo mažiau. Už technologijų studentas gali pasislėpti ir tik būdamas atviroje aikštelėje be „papuošimų“ yra priverstas iš tikrųjų kūrybiškai ugdytis. O kai ateina žiūrovai, pasitelkus technologinius sprendinius, studentas šoka žingsniu aukščiau, nes tiek šviesa, tiek garsas ar medijos yra svarbios scenos meno sudedamosios dalys, ypatingai šiandien, kai žmogus gyvena vizualiame pasaulyje.
Dar, manyčiau, svarbu, kad studentai pramoksta naudotis tomis technologijomis, nes kaip sakydavo teatralai – teatras prasideda nuo rūbinės. Iš tiesų dauguma teatralų yra dirbę ir rūbinėje, ir garsintojais, ir aš pati esu spektaklį švietusi ne kartą. Jei nesuvoki kaip veikia visas teatro mechanizmas, tai turbūt nesi tame teatre iki galo. Svarbu, kad dabar studentai turi galimybę tai pajusti.
Ar technologijos šiandien yra tik pagalbinis įrankis, ar jau tapo kūrybos proceso dalimi?
Sakyčiau, kad apskritai, jeigu kalbame apie režisūrą, tai skirtingi režisieriai technologijas naudoja savaip. Režisūroje šviesa, garsas yra vienas iš režisūrinių įrankių, be abejonės taip buvo ir anksčiau. Tik anksčiau buvo vienos technologijos, šiandien mes turime kitas technologijas ir galimybės yra didesnės.
Kas yra smagu, kad šiandien Lietuvos teatras technologiniu požiūriuyra priartėjęs prie pasaulinio teatro. Prieš keletą dešimtmečių, pavyzdžiui, Vokietijoje technologijos buvo labiau pažengusios ir labiau išnaudojamos teatro kūrybiniame procese, režisūriniuose sprendimuose. Arba pavyzdžiui, vienas įtakingiausių šiuolaikinio teatro režisierių – multižanrinių menininkų Robert Lepage jau nuo aštuntojo dešimtmečio pasižymėjo technologijų ir vizualinės galios derinimu scenoje.
O Lietuvos teatras vis dėlto buvo labiau orientuotas į Nekrošiaus teatrą – aktoriaus ir režisieriaus kūrybinio proceso rezultatą, žinutės skleidimą režisūriniais sprendimais ir aktorinėmis priemonėmis,o technologijos dažnu atvejubuvopagalbinės.
Bet, sakyčiau, jau 15-20 metų kaip Lietuvos teatruose atsirado pokyčiai, tai ypač išryškėjo po daugumos teatrų renovacijos. Šiandien galima pamatyti įvairiausių spektaklių, kur technologijos aktyviai išnaudojamos ir kurios tampa viso kūrinio menine dalimi. Tas tikrai vyksta ir labai džiugu, kad mes jau esame technologiškai pažengępasaulio kontekste.
Kokia jūsų akimis šio projekto reikšmė platesniam Lietuvos teatro ir muzikos laukui?
Kai kažkas paklausia, o kodėl nėra gerų teatro specialistų – turime užduoti klausimą: o specialistų nėra kodėl? Tas naujumas ir galimybės, kurios dabar yra atsiradę suteikia puikų startą jaunam menininkui. Palyginimui galime paimti pavyzdį iš bėgimo rungtynių, juk yra skirtumas ar startuosime su suplyšusia avalyne ar su naujais bėgimo bateliais, kuriuo atveju nubėgsime greičiau? Kaip minėjau anksčiau, technologijų nebūtina naudoti kol esi kūrimo procese, bet kai gali įsivaizduoti kaip bus, tai praplečia kūrybinio suvokimo lauką ir tai yra labai svarbu.
Kokia kryptimi judės meninio ugdymo erdvių technologinė raida per ateinantį dešimtmetį?
Tikiuosi, kad tai tiesiogiai koreliuos su bendru technologijų augimu. Norėtųsi, kad žengtume koja kojon.
Ar galime sakyti, kad LMTA tapo pavyzdžiu, kaip technologijos gali sustiprinti kūrybinį procesą aukštajame moksle?
Tokio tyrimo nesu atlikusi, bet tikėtina, kad taip.
Informacija parengta bendradarbiaujant su sceninių technologijų įmone UAB „Sonus exsertus”, www.sonus.lt.
