Per visas šitas krizines naujienas, prasidedančias prezidentines peripetijas bei kultūringumo nykimą kultūros sostinėje nebeįžiūrime gerų žinių. Tad vieną gerąją ir paskelbsiu.
Kažkodėl į spaudos paraštes nugrūsta liko džiuginanti naujiena, beveik sensacija, jog pernai „Maximos” apyvarta perkopė per apvalų skaičiuką – 10 mlrd. litų! Didis dalykas: šio prekybos tinklo, įskaitant parduotuves užsienyje, pardavimai jau sudaro dešimtadalį Lietuvos bendrojo vidaus produkto! Pirmųjų puslapių tema, savaitės įvykis, karštas reportažas! Ir kaip čia laikraščiuose nepastebėjau šią žinią skelbiančių „Maximos” užsakomų straipsnių?..
Bet iš tikrųjų rašinio tema ne apie tai. Tikrai ne apie tai. Tikrai tikrai. Jūs tik supraskit… Ir aš tikrai… tuoj parašysiu…
Tikrai tikras tikėjimas
Taigi, jeigu jau atkreipėte dėmesį į šį pasikartojantį „tikrai”, rekomenduočiau savo kantrybės ribas pasimatuoti dar kartą pažiūrint praėjusių metų pabaigos interviu su premjeru Andriumi Kubiliumi Lietuvos televizijos „Teisėje žinoti” bei penkių mėnesių portalo „Alfa.lt” vaizdo konferenciją su verslininkais, „Leo LT” eksšefais Juliumi Niedvaru bei Gintautu Mažeika. Tuose dviejuose interviu randame tikrai vertų dėmesio pasisakymų, praėjus keliems mėnesiams įgavusių visai kitokį atspalvį.
Pirmiausia A. Kubiliaus, J. Niedvaro bei G. Mažeikos retoriką pikantiškai suartina ausį kutenanti bendrybė – nuolat kartojamas prieveiksmis „tikrai”. Pavyzdžiui, verta paklausyti šio įrašo tryliktosios minutės pirmąsias 20 sekundžių, per kurią praėjusią savaitę atsistatydinęs „Leo LT” prezidentas šituo žodelyčiu žiūrovus „užtikrino” keturis kartus: „Aš tikrai esu įsitikinęs, kad jokio spaudimo mes neturime. Tai yra tikrai labai džiugu, nes diskusijų labai daug, bet iš tų žmonių, kurie gali daryti spaudimus, iš tikrųjų mes to spaudimo neturime. Aš dar kartą tikiu, kad tas projektas, kurį vieni vadina afera, kiti vadina „Leo LT”, iš tikrųjų tai yra Lietuvos ateitis”.
J. Niedvaro tikėjimas truko vienus metus.
Neatsiliko nuo buvusio bankininko ir buvęs draudikas G. Mažeika, vis „tikrinęs” ir „tikrinęs” minėtos interneto konferencijos klausytojus. „Aš tuo tikiu, suprantat, aš tuo tikiu. Ir nežinau, ar skaitytojai tuo patikės, bet aš galiu nuoširdžiai pasakyti, suprantat: aš jaučiu labai didelę atsakomybę kaip pilietis – galbūt tai skamba keistai, bet taip yra, suprantat? (…) Man yra ne tas pats, kaip čia bus. Tai yra teisybė. O tikėti ar netikėti, žinot, – ponų valia”, – jausmingai ištaręs, nusikrenkštęs ir tarytum susinepatoginęs atsilošė kėdėje buvęs „liūto” valdybos pirmininkas.
G. Mažeikos tikėjimas truko penkis mėnesius.
Retorinis klausimas „užtikrintiems”: ar patikėtumėte mylimo žmogaus kartojamu žodžiu bėriniu: „tikrai tikrai tave myliu?”. Beje, atskiros interpretacijos verta ir šiųdviejų grėsminga sėdėsena ir nepatogi laikysena, žvilgsnis iš padilbų: atrodė, kad vaizdo konferencijoje žurnalistės klausiami jie jautėsi tarytum La Cosa Nostros lyderiai, išsisukinėjantys nuo tardytojos kvotimo…
Meilė „liūtui” trunka dvejus metus
„Kartais aš įtikėdavau iki šešių neįtikėtinų dalykų prieš savo pusryčius.” Šita šmaikšti citata, paimta iš „Alisos stebuklų šalyje”, pritaikytina ne tik nuėjusiems „Leo LT” vadovams, bet ir monopoliją sukūrusiems Seimo nariams.
Dažno parlamentaro elgesys balsuojant primena tos pačios Alisos nuotykius, kai ši, atkandusi pyrago ar išgėrusi iš butelio, tai sumažėdavo, tai gerokai ūgteldavo – tarytum vis neapsispręsdavo. Antai 2007-ųjų birželį Seime įteisinant „trigalvį slibiną” viena konservatorių lyderių Irena Degutienė balsavo „už”. Tąkart Atominės elektrinės įstatymui pritarė ir A. Kubilius. Betgi žiū: šių metų kovo 24 d. ta pati I. Degutienė jau pasisakė už „trigalvio slibino” panaikinimą.
I. Degutienės tikėjimas truko nepilnus dvejus metus.
Tuo metu premjeras prieš savaitę vykusiame Seimo posėdyje nedalyvavo, tad jo tikėjimo dinamikos nepamatuosime. Užtat akis užkliūna už parlamentaro Ryto Kupčinsko, Sąjūdžio tarybos pirmininko, kuris vienintelis iš konservatorių balsavo tiek prieš „trigalvį slibiną”, tiek pritarė jo sunaikinimui. Šis parlamentaras buvo pats paskutinis kalbėtojas prieš lemiamą balsavimą užpernai vasarą.
„Gerbiamieji, šio įstatymo priėmimas prilygsta nepaprastai svarbiems įstatymams – biudžeto, Konstitucijos pataisų. Noriu pabrėžti, kad šis įstatymas yra daugiau komercinis negu atspindintis valstybės ir nacionalinio saugumo interesus”, – tada aiškino R. Kupčinskas.
Jo pastebėjimu, svarstydami Atominės elektrinės įstatymą Seimo nariai beveik neatsižvelgė į visuomenės ir žiniasklaidos nuomonę, bet priėmė kitų „nepaprastai žalingų” sprendimų. Bet R. Kupčinską mažai kas teišgirdo. Iš 119 parlamentarų „už” balsavo net 107.
Oligarchija: Lietuva – 8:1
Kaip R. Kupčinskas vienintelis iš konservatorių nuosekliai laikosi nepritarimo nacionaliniam investuotojui linijos, taip profesorius Egidijus Šileikis vienintelis iš devynių Konstitucinio Teismo teisėjų pareiškė atskirąją nuomonę apie tai, jog Atominės elektrinės įstatymo straipsniai labiau tiktų kokios nors utopinės šalies, bet tik ne Lietuvos Konstitucijai.
Anot žinomo „Leo LT” kritiko teisininko Kęstučio Čilinsko, būtent E. Šileikiui nepatingėjus parašyti 14 puslapių atskirąją nuomonę, dvikovoje „oligarchija prieš Lietuvą” santykis tapo 8:1. „Ir tai yra geriau nei 9:0. Tai suteikia viltį”, – sako K. Čilinskas.
Pati E. Šileikio mintis paprasta: „Leo LT” yra monopolija, pakilusi į aukštesnį lygį ir „užsisklendusi”, o „VP grupės” įmonė į sandorį pakviesta prieštaraujant Konstitucijai. Dar svarbus pastebėjimas, kad gimdant „trigalvį slibiną” Vyriausybės išsikelti ir visiems paeiliui brukti strateginiai tikslai tebuvo mistiniai.
Neįprastas ir teisėjo nuomonės išsakymo stilius: kiek ironiškas, žaismingas ir suprantamesnis skaitytojui nei Konstitucinio Teismo nutarimai su penkiaaukščiais sakiniais bei tarptautinių žodžių „armatūra”.
Žavingai išdėstytame teisiniame dokumente, prieštaraujant Konstitucinio Teismo kolegialaus išaiškinimo argumentams, skamba nuolat E. Šileikio pakartojamas „atseit”. Pavyzdžiui, teisėjas rašo: „(…) tos antrinės įmonės atseit išlieka savarankiškais juridiniais asmenimis. Tai, mano nuomone, yra grynai (absoliučiai) civilinės teisės fikcija, kuri negali pavirsti konstitucinės teisės fikcija”.
Netrukus jis, tarytum pasipiktinęs, pataria „kiekvienam naivuoliui idealistui” susipažinti su „Leo LT” įstatais. Arba ko vertas šitoks metaforinis kalbėjimas: „Lietuvos valstybė, formaliai pasidabinusi tariamos „privačios iniciatyvos” skraiste”…
E. Šileikio įsitikinimu, Konstitucinis Teismas šią „visiškų analogų neturinčią, fundamentalumu ankstesnes „Williams”, „Jukos” ar „Alitos” bylas akivaizdžiai pranokstančią” „liūto” bylą išnagrinėjo tiesiog nevykusiai.
„Kiek pamenu, E. Šileikis visuomet teisės idėjų sferoje turėjo specifinę poziciją, buvo novatoriškas, nesitaikantis prie pagrindinės srovės žmogus. Sakyčiau, keista, kad kitiems teisėjams tokių klausimų nekyla”, – sako Teisės instituto direktorius Petras Ragauskas.
Retorikos vingiai
Tiesa, ir pačiam Konstituciniam Teismui užsiminus, jog kai kurios Atominės elektrinės įstatymo nuostatos ne itin dera su Konstitucija, politikai ėmė garsiau svarstyti: gal tam „liūtui” nuskusti karčius?
Apie idėją išardyti nacionalinį investuotoją vis užsimindavo ir jo privačios dalies valdytojai, štai tokiais pamąstymais:
G. Mažeika: „Šis partnerystės projektas nėra pats geriausias jos pavyzdys”;
J. Niedvaras: „Jeigu yra nacionalizacijos poreikis, tai tikrai gali būti daroma”;
I. Staškevičius: „Šiandien dažnai atrodo, kad jei išties būtų išardyta, būtų panaikinta įtampa visuomenėje”.
Taigi, slopti ima ir turbūt simpatiškiausio „VP grupės” kalbėtojo Igno tikėjimas. Dera truputį panagrinėti, kaip keičiasi jo retorika. Antai kitoje portalo „Alfa.lt” konferencijoje verslininkas sakė: „Esu iki šiol įsitikinęs, kad „Leo LT”, kaip struktūra, gali būti naudinga valstybei”. Norėtųsi šio įmonės stebėtojų tarybos nario perklausti: o ar ne gyvybiškai svarbi?
Vertas dėmesio yra I. Staškevičiaus aiškinimas, kodėl nueinantiems „liūto” šefams būdavo mokamos šimtatūkstantinės kompensacijos, ir net po porą kartų – tiems patiems asmenims. „Normalu, kad valdybos nariui nutraukus veiklą anksčiau jo kadencijos pabaigos yra išmokama kompensacija – siekiama, kad jis neturėtų interesų konfliktų, neturėtų būti suinteresuotas kažkokiomis kitomis pajamomis iš bendrovės darbo”. Tačiau man atrodo, kad toks argumentas reiškia štai ką: šimtais tūkstančių yra užkišamos nueinančių vadovų gerklės, kad šie neprasitartų visuomenei apie tikruosius monopolijos tikslus ir veiklos užkulisius.
Ar iššaus „Aliochino patranka”?
Bet grįžkime prie klausimo, ar apkirpti „liūtui” karčius arba nagus, nudildyti dantis, o gal apskritai jį „užmigdyti”.
Energetikos sektoriaus teisinio reglamentavimo žinovas advokatas Gytis Kaminskas siūlo kiek kitą būdą nei išardyti „Leo LT” raginantys Seimo nariai – tai yra sugrąžinti „Vakarų skirstomuosius tinklus” (VST) valstybės žinion. „Mano supratimu, vienintelis protingas kelias yra „NDX energijai” priklausančios „liūto” akcijų dalies reprivatizavimas, nacionalizavimas. Šitaip Vyriausybė išvengtų arbitražo ir netesybų už sutarties sulaužymą. Lietuva atgautų visų šių trijų energetikos bendrovių kontrolę”, – aiškina G. Kaminskas.
Tiesa, „Maximai” už tokį veiksmą reikėtų deramai atlyginti. Bet proga tai padaryti yra gana gera, mat šiuo metu „Leo LT” vertė yra labai sumažėjusi. Kad monopolijos akcijų vertė drastiškai kritusi ir ji net gali patekti į likvidumo krizę, užsimena ir I. Staškevičius.
„Nesvarbu, kad VST akcijos kuriant „trigalvį slibiną” buvo įvertintos mistine beveik 3 mlrd. litų suma. Dabar, kai akcijų vertė šitaip kritusi, Lietuva galėtų atgauti visą VST už žymiai mažesnę kainą, nei ji buvo įvertinta steigiant „Leo LT”. Tai pats pigiausias problemos sprendimo būdas”, – mano G. Kaminskas.
Deja, tai būtų vis tiek brangus pirkinys – Vyriausybei reikėtų sumokėti apytikriai milijardą. Maža to, „Maxima” iš šios politinės –energetinės partijos išeitų su solidžiu uždarbiu.
Todėl Vyriausybės protams – sumaniems A. Kubiliaus patarėjams ir Energetikos ministerijos komandai – verta pagalvoti apie tokį išradingą sprendimą, kad patys „Maximos” savininkai netektų amo. Nors „VP grupės” berniukai yra gudrūs, bet jie turi palyginti nedaug kozirių – pirkėjų pilietinį tamsumą ir aklą, agresyvų pinigo siekimą. Tuo metu valstybės interesams užtikrinti Vyriausybė gali ir turi padaryti stiprų ėjimą, šachmatų terminais kalbant, – ” Aliochino patranką „. Tereikia valdantiesiems truputį daugiau entuziazmo, laiko bei paskatinimo.
