Namas nelygu namui. Vienos skurdžiausių Vidurinės Azijos valstybių Tadžikijos gyventojai namais vadina ir belangę trobelę akmeninėmis sienomis, ir audeklo lopais apdangstytą jurtą, ir nedegtų plytų trobesius. Miestuose gyvena tik maždaug trečdalis iš beveik 7 mln. šios šalies gyventojų.
Tadžikijoje kaimo tipo gyvenvietės, kaip ir visoje Vidurinėje Azijoje, vadinamos kišlakais. Jie dažniausiai aptveriami aklinomis plūkto molio sienomis.
Priekalnių gyvenvietėse namai šliejasi vieni prie kitų, į gatvę ir kaitrią saulę atsukę belanges nugaras. Musulmonų tikėjimo šeimos savo kasdienį gyvenimą slepia vidiniuose kiemuose. Daugelis įsirengia dengtas terasas, kuriose iš pialų gurkšnodami žaliąją arbatą leidžia kaitrias vasaros dienas.
Didesniuose miesteliuose šmėsteli ir vienas kitas šiuolaikinis statinys, kiek įmantresnis, naudojantis nebe pirmykštes statybines medžiagas. Pasiturintieji į pasaulį žvelgia jau pro plastikinius langus.
Tadžikams pažįstamas gyvenimas ir sovietmečiu statytuose stambiaplokščiuose daugiabučiuose. Kai kurie ano meto pastatai ištapyti freskomis, išmarginti ornamentais. Ant stogų kyšančios palydovinės antenos liudija, kad čia gyvena turtingesnieji ir jiems ne vis tiek, kaip atrodo jų būstas. Kai kurie gyventojai pilkus betoninius blokus mėgina užmaskuoti akinamai šviesių spalvų dažais.
Turkiškos kultūros šalis dar mena aukso amžių – XV a. šio krašto architektūra klestėjo, o čia pastatytais puošniais rūmais, dekoruotais glazūruotų plytelių ornamentais, turistai negali atsigrožėti ir dabar. Be to, Tadžikija gali pasigirti tuo, jog archeologai čia yra aptikę vieną seniausių gyvenviečių Vidurinėje Azijoje, tai įrodantys radiniai siekia bronzos amžių.
Vis dėlto architektūra tėra dalelė to, ką Tadžikijoje privalo pamatyti svetimšalis. Šios šalies vizitinė kortelė – civilizacijos nepaliesti įspūdingi snieguotų viršukalnių ir smaragdo spalvos ežerų peizažai.
