Atviras laiškas Seimui ir Aplinkos apsaugos komitetui
Mokslų akademijos darbo grupė neseniai paskelbė savo išvadas dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos neigiamo poveikio aplinkai bei žmonių sveikatai. Užtenka bent kiek atidžiau susipažinti su žinomo gelmių apsaugos specialisto, geologijos profesoriaus Gedimino Motuzos (Vilniaus universitetas) parengta išvadų dalimi, kad suprastum kokią didžiulę riziką Lietuvos gamtai ir žmonėms sukeltų skalūnų dujų gavyba. Neišvengiamas, bet numatomas poveikis būtų dvejopas:
– Didelio masto gelmių būklės pažeidimas gręžiant ir ardant uolienas hidroplėšymu.
– Didelio masto gelmių užteršimas cheminėmis medžiagomis.
Be to, prof. G.Motuza atkreipia dėmesį, kad skalūnų dujų gavybos plote (bendras plotas, kuriam jau išduotos licencijos angliavandenilių žvalgybai ir gavybai arba numatyta tokias licencijas išduoti užima daugiau nei du trečdalius Žemaitijos) 1750–2000 m gylyje būtų pažeistas (sutrupintas, įterpiant smėlio ir cheminių medžiagų) apie 200 m storio uolienų klodas. Dėl to iškiltų lūžių tvirtumo (sankabumo) pažeidimų ir žemės drebėjimų, požeminio vandens (geriamo, mineralinio, geoterminio) užterštumo pavojus.
MA parengtose išvadose rekomenduojama prieš pradedant skalūnų dujų žvalgybą ir gavybą patobulinti žemės gelmių naudojimo ir apsaugos, aplinkos apsaugos, sveikatos apsaugos, savivaldybių veiklos ir kitus susijusius teises aktus. Praeitą savaitę tokios pataisos buvo užregistruotos Seime.
Siūlomų pataisų galimos pasekmės nesuprastos
Susipažinęs su dėl skalūnų dujų žvalgybos ir gavybos įteisinimo siūlomomis su aplinka susijusiomis pataisomis, labai apsidžiaugiau pasiūlymu Poveikio aplinkai vertinimo įstatyme įteisinti kiekvienam tiek žvalgybiniam, tiek gavybiniam gręžiniui privalomą poveikio vertinimą, tačiau nepaprastai sunerimau dėl kai kurių siūlomų Žemės gelmių įstatymų pataisų. Norėčiau tikėti, kad ekspertai ruošę šias teikiamas pataisas paprasčiausiai nepilnai suprato galimas šių pataisų pasekmes. Todėl norėčiau visų pirma paaiškinti kas galėtų atsitikti jei iš tiesų būtų panaikintas draudimas laikyti žemės gelmėse radioaktyviąsias ir toksiškas atliekas. Turiu prisipažinti, kad man toks pasiūlymas yra iš principo nesuvokiamas ir absoliučiai nepriimtinas.
Kur dėsime pavojingas atliekas?
Pirmiausia noriu atkreipti Jūsų dėmesį, kad analizuojant neigiamą skalūnų angliavandenilių gavybos poveikį aplinkai ir žmonių sveikatai, paprastai daugiausia dėmesio skiriama hidraulinio plėšymo procesui ir tai yra teisinga. Tačiau ne ką mažesnes problemas sukelia iš gręžinių grįžtančio bei įvairiais pavojingais chemikalais užteršto vandens, t.y. pavojingų dujų gavybos atliekų saugojimas ir tvarkymas. Kaip teko pastebėti, dauguma šiuo klausimu besidominančių žmonių net nesuvokia realių šio proceso mastų.
Priminsime, kad hidrauliniam plėšymui gręžinyje vidutiniškai sunaudojama apie 20.000 m3 skysčio, kurio 98 proc. sudaro vanduo su smėliu ir apie 2 proc. įvairūs cheminiai priedai, kurių maždaug trečdalis pasižymi toksinėmis, kancerogeninėmis ir/ar mutageninėmis savybėmis. Du proc. nuo 20.000 m3 bus 400 m3, o trečdalis šio kiekio -130 m3, t.y. į kiekvieną gręžinį supilamos dvi geležinkelio cisternos kenksmingų aplinkai ir žmonių sveikatai chemikalų.
Tačiau, čia tik problemų pradžia. Nuo 20 iki 70 proc. hidrauliniam plėšymui panaudoto vandens, smėlio ir chemikalų mišinio, prasidėjus dujų gavybai išstumiama atgal į žemės paviršių, o skysčio cheminė sudėtis dar pasipildo žemės gelmėse ištirpusiais sunkiaisiais metalais ir radioaktyviosiomis medžiagomis. Analizuojant iš gręžinių grįžtančio užteršto vandens tvarkymo problemas, paprastai suapvalintai skaičiuojama, kad atgal į žemės paviršių grįžta apie 50 proc. hidrauliniam plėšymui panaudoto skysčio. Taigi, iš vieno gręžinio vidutiniškai grįžta apie 10.000 m3 vandens, smėlio ir toksinių bei radioaktyviųjų medžiagų mišinio. Jei vaizdumo dėlei pamatuosime šį kiekį geležinkelio cisternomis (60m3), tai gausime, kad iš vieno gręžinio sugrįžtančiam panaudotam mišiniui sutalpinti reiktų 170 geležinkelio cisternų, t.y. bent 5-6 didelių geležinkelio sąstatų!?
JAV – laidojama gręžiniuose
Bandymai gabenti šį toksišką vandenį į užteršto vandens valymo įrenginius visiškai nepasiteisino dėl jame be daugelio kitų toksiškų medžiagų yra pridėta ir biocidų kurie sunaikina biologiniam valymui naudojamą aktyvųjį dumblą (bakterijas),valymo įrenginių darbas sutrikdomas ir iš valymo įrenginių į upes išleistas vanduo padaro didžiulę žalą upių ekosistemoms. Todėl Jungtinėse Valstijose draudžiama vežti hidrauliniam plėšymui naudotą skystį į vandens valymo įrenginius ir ieškoma kitų būdų kaip juo atsikratyti.
Uždraudus vežti gręžiniuose naudotą skystį į vandens valymo įrenginius, ieškoma kitų būdų kaip išspręsti panaudoto ir chemikalais užteršto skysčio tvarkymo problemas. Marcellijaus verslo ir tyrimų centro duomenimis (JAV) yra sukurtos technologijos leidžiančios tą patį skystį, jį apvalius, panaudoti iki 3 kartų ir bendrą susidariusių toksinių atliekų kiekį sumažinti trigubai. Laikoma, kad tai ir yra ekonomiškai pasiteisinanti technologinė riba ir po to šis stipriai užterštas skystis (apie 3000 m3 iš kiekvieno gręžinio) paprastai laidojamas po žeme. JAV, ypač, Texaso valstijos pusdykumėse yra daugybė išeksploatuotų naftos gręžinių, kurie daugiausia ir naudojami šių toksinių ir radioaktyviųjų atliekų laidojimui.
Vienam gręžiniui – 50 geležinkelio cisternų pavojingų atliekų
Iš aukščiau pateiktų skaičių matyti, kad net ir taikant įvairias apvalymo procedūras ir tą patį vandenį panaudojus 3 kartus, viename gręžinyje susidaro apie 3000m3 t.y. 50 geležinkelio cisternų toksinėmis ir radioaktyviosiomis medžiagomis užterštų skystų pavojingų atliekų. Jau vien žvalgomuosiuose gręžiniuose susidariusių pavojingų gamtai ir žmonių sveikatai atliekų saugojimas sukeltų rimtas problemas. Tad pabandykime bent įsivaizduoti kokie kiekiai šių atliekų susidarytų ir kokio masto problemos iškiltų pradėjus skalūnų dujų gavybą.Tai būtų nepakeliama našta mūsų gamtai. Nepamirškime, kad Lietuva tai ne JAV ir net ne Lenkija ir mes neturime didelių retai apgyvendintų teritorijų, kurias galėtume paaukoti toksiškų ir radioaktyviųjų atliekų laidojimui.
Įstatymo projekte – gudravimai
Kadangi toksinių medžiagų laikymas žemės gelmėse prieštarauja Lietuvos Respublikos Žemės gelmių įstatymui, norint išspręsti šią sudėtingą problemą turime dvi išeitis – pareikalauti iš darbų vykdytojų, kad šių pavojingų atliekų tvarkymui būtų surasti aplinkai ir žmonių sveikatai nekeliantys grėsmės ir Lietuvos įstatymus atitinkantys būdai arba nueiti keliu, kurį paprastai renkasi oligarchinės struktūros – pritaikyti įstatymus prie netobulų technologijų.
Panašu, kad siūloma rinktis būtent šį antrąjį kelią ir pateiktų Žemės gelmių įstatymo pataisų pagrindinė esmė – draudimo laikyti žemės gelmėse toksiškas ir radioaktyviąsias medžiagas panaikinimas.
Jei toks sprendimas būtų priimtas, jo pasekmes Žemaitijos gamtai ir žmonėms sunku net įsivaizduoti. Juo labiau, kad kitame straipsnyje (6 straipsnis) toksiškos ir radioaktyviosios medžiagos faktiškai prilygintos požeminiam vandeniui ir jų laikymui nereikalingas žemės ertmių naudojimo projektas, ertmių techninės charakteristikos niekaip nereglamentuojamas, o jų įrengimo nereikia derinti nei su savivaldos nei su valstybinėmis institucijomis. Po žeme laikomos toksiškos ir radioaktyviosios medžiagos migruotų į aplinkines teritorijas, užteršdamos žemės gelmes ir požeminius vandenis.
Atkreipiu dėmesį, kad siūlomose pataisose nemaža keistų bandymų pagudrauti. Štai 4 ir 6 straipsniuose atskiriamas toksiškų medžiagų laidojimas nuo jų laikymo žemės gelmėse, tarsi laikymas būtų iš viso nepavojingas. Tai visiška netiesa, ypač kai kalbame apie skalūnų dujų gavybos proceso metu į žemės gelmes patenkančias pavojingas medžiagas. Tarp laikymo ir laidojimo čia nėra jokio skirtumo, nes nei į požemines ertmes injektuotas užterštas panaudotas skystis, nei po hidraulinio plėšymo giliai po žeme likusios toksiškos medžiagos iš žemės gelmių niekada nebebus pašalintos.
Todėl 9 straipsnio pabaiga, kur kalbama apie žemės gelmėse likusias panaudotas medžiagas ir jų tvarkymą laikantis teisės aktų nustatytų reikalavimų pramoninių atliekų tvarkymui, skamba ne tik keistai, bet ir šiek tiek komiškai, nes dviejų kilometrų gylyje didžiuliuose plotuose išsisklaidžiusios ir/ar absorbuotos toksiškos medžiagos tikrai niekada ir niekaip nebus sutvarkytos ir liks ten amžiams po truputį vis labiau plisdamos.
Prieštarauja Konstitucijai
Noriu priminti, kad Premjeras viešai paprašė Seimo priimti tokius įstatymus, kurie apsaugotų aplinką ir žmones nuo neigiamo poveikio. Tuo tarpu, dauguma siūlomų Žemės gelmių įstatymo pataisų priešingai – pašalina visus pagrindinius aplinkosauginius barjerus. Negi nuo šiol visas aplinkosaugines problemas pradėsime spręsti labai paprastai ir pigiai – naikindami poveikį aplinkai reguliuojančius įstatymus?
Be to, atkreipiu dėmesį, kad siūlymas įteisinti toksiškų ir radioaktyvių atliekų laikymą žemės gelmėse prieštarauja ne tik Žemės gelmių įstatymo nuostatoms, oficialiai galiojančiai pavojingų ir radioaktyviųjų atliekų utilizavimo tvarkai, bet ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsniui, kuriame pasakyta, kad „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją“.
Prof. Romualdas Juknys, VDU Aplinkotyros katedros vedėjas.
