Pagal dabartinę šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų (NŠG) tvarką, šilumos tiekimo įmonės privalo supirkti jų tiekiamą šilumą, jei ši parduodama pigiau nei sudaro pačios šilumos tiekimo įmonės palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Įvedant šią tvarką, buvo siekiama suvaldyti NŠG apetitus parduodant šilumą į tinklus ir bent šiek tiek suvaldyti šilumos kainų augimą vartotojams.
Tačiau, kaip ir kiekvieną taisyklę, taip ir šią, pradėjus taikyti realybėje, paaiškėjo, kad ji vis dėlto neišsprendžia problemos iki galo.
Konkurencija jaučiama tik vasarą
Kauno integruotame tinkle šiuo metu veikia trys nepriklausomi šilumos gamintojai: Kauno termofikacijos elektrinė su bene tris kartus didesniais šilumos gamybos pajėgumais nei reikia Kauno miestui, UAB „GECO Kaunas” su nauja 20 MW galio biokuro katiline ir UAB „Lorizon energy” su taip pat nauja 10 MW galios biokuro katiline. Ne šildymo sezono metu šie NŠG gana smarkiai konkuruoja dėl palyginti nedidelio 40-50 MWh per mėnesį miesto šilumos poreikio.
Konkurenciją sustiprina ir pačios AB „Kauno energija” turimi šilumos gamybos šaltiniai, kurių pajėgumų ne šildymo sezono metu miestui iš esmės užtenka net ir neesant NŠG ir po kurių palyginamosiomis šilumos gamybos sąnaudomis su savo kainomis turi „palįsti” visi NŠG.
Jie tai ir padaro. Pasiūlo kainas viena šimtąja ar net viena tūkstantąja cento mažesnes, nei šilumos tiekėjo palyginamosios sąnaudos. Tokiu „tikslumu” pasiūlyti kainas NŠG turi galimybę, nes pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) 2010 m. spalio 4 d. nutarimu Nr. 03-202 patvirtintą Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašą, šilumos tiekėjas privalo iki kiekvieno mėnesio 18 dienos apie jas paskelbti viešai.
Tuo tarpu NŠG vokus su siūlomomis ateinančio mėnesio šilumos kainomis pagal tą patį aprašą privalo pateikti iki 20 kiekvieno mėnesio dienos. Iš čia ir tie 0,01 ar net 0,001 cento už kilovatvalandę šilumos kainų skirtumai.
Žiemą situacija kita
Tačiau situacija radikaliai pasikeičia atėjus naujam šildymo sezonui. Miesto integruoto tinklo šilumos poreikis tuomet padidėja iki 220-230 MWh per mėnesį ir AB „Kauno energija” valdomų šilumos gamybos šaltinių jam užtikrinti nebepakanka. Reali konkurencija tarp šilumos gamintojų faktiškai išnyksta ir trūkstamą šilumos kiekį padengia iki šiol dominuojantis Kauno šilumos gamintojas – Kauno termofikacijos elektrinė.
Dėl to pagal jau minėtą Šilumos supirkimo iš nepriklausomų šilumos gamintojų tvarkos ir sąlygų aprašą į šilumos tiekėjo palyginamąsias šilumos gamybos sąnaudas įskaičiuojama ir VKEKK patvirtinta (elektrinė yra reguliuojamas šilumos gamintojas) jos tiekiamos šilumos kaina. Ji dažniausiai yra aukštesnė nei ta, kurią elektrinė siūlo konkurencijos sąlygomis. Dėl to didėja šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos (aišku, jei ženkliai nesumažėja gamtinių dujų kaina), o naujieji NŠG savo kainomis stengiasi jas „prisivyti”. Galutinis rezultatas – aukštesnė šilumos kaina vartotojui. Liūdna, bet šis scenarijus laukia ir ateinantį šildymo sezoną, jei iki to laiko niekas nepasikeis šilumos supirkimo kainodaroje ar ženkliai nesumažės gamtinių dujų kaina.
Galimi sprendimai
Bendrovė mano, kad, siekiant užtikrinti šilumos tiekimą mažiausiomis sąnaudomis, būtina koreguoti šilumos kainodarą. Ją būtų galima pakeisti taip:
1. Kol nėra perteklinės galios šilumos gamintojų, naudojančių biokurą ar kitus pigesnės energijos šaltinius atskirose centralizuoto šilumos tiekimo sistemose, jų atžvilgiu taikyti reguliuojamą kainodarą, kuri užtikrintų protingą investicinę grąžą. Reguliuojama kaina nustatoma fiksuotam šilumos kiekiui, kurį šilumos tiekėjas įpareigojamas nupirkti iš NŠG pagal sutartą grafiką – taip būtų užtikrinama investicinė grąža, šilumos tiekėjas galėtų planuoti savo investicijas į biokuro naudojimo plėtrą, o vartotojai iš karto pajustų pigesnio kuro įtaka šilumos kainose.
2. Siekiant sudaryti vienodas konkurencines sąlygas, leisti šilumos tiekėjui, įdiegus biokurą, nekeisti kuro balanso struktūros bazinės šilumos kainos laikotarpyje. Tai sudarytų galimybes šilumos tiekėjui lengviau skolintis ir greitai sugrąžinti investuotas lėšas bankams, nes jiems labiausiai rūpi paskolintų lėšų ir palūkanų susigrąžinimo galimybės, o ne šilumos kainų mažinimas.
3. Atsiradus pakankamam skaičiui pigesnės šilumos gamintojų ir esant realiai konkurencijai, VKEKK gali nutraukti šilumos kainų reguliavimą konkrečioje centralizuoto šilumos tiekimo sistemoje.
Siekdama sumažinti šilumos kainas jau 2013-2014 metų šildymo sezono metu, AB „Kauno energija” turi investuoti ir į dujinių katilinių plėtrą bei atnaujinimą. Tokių investicijų poreikis būtų apie 10 mln. Lt. Tokiu būdu būtų nustatomos žemesnės palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos, t. y. nauji dujiniai katilai greičiausiai nedirbs, tačiau jau vien dėl to, kad jie bus, nepriklausomi šilumos gamintojai bus priversti parduoti šilumą pigiau. Tačiau bendrovė mano, kad nėra tikslinga įšaldyti didžiules lėšas vien tam, kad būtų sukurtas „konkurencinis spaudimas” nereguliuojamiems šilumos gamintojams.
Esant reguliuojamai rinkai, tai pasiekti būtų galima daug paprasčiau. t. y. būtų galima nustatyti maksimalią kainos ribą superkamai šilumai – šilumos gamybos savikainą, kuri susidarytų šiuolaikinėje efektyvioje dujinėje katilinėje. Tokiu būdu šilumos tiekėjas savo ribotus investicinius išteklius galėtų panaudoti realiai veiksiančių konkurencingų objektų (biokuro katilinių) statybai ir taip siekti realiai mažiausių šilumos tiekimo kaštų.
Beje, AB „Kauno energija” neseniai atliktoje analizėje pateikė duomenis, kad Klaipėdoje, kur taip pat yra keletas NŠG, jų tiekiamos šilumos kaina yra ženkliai – net keletu centų – žemesnė nei šilumos tiekėjo palyginamosios šilumos gamybos sąnaudos. Dėl to Klaipėdoje vartotojams tiekiamos šilumos kaina jau seniai yra žemesnė nei Kaune.
AB „Kauno energija” informacija
