Naujieji metai Lietuvai tapo vienu didžiausių išbandymų metais. Šiemet brango degalai, maisto produktai, viešojo transporto paslaugos, padidėjo ir sąskaitos už šildymą. Pernai 70 proc. kilusios dujų kainos šiemet padidės dar 20 proc. Kauno daugiabučių gyventojai, naudodamiesi AB „Kauno energija” paslaugomis, drastiškus naftos kainų šuolio padarinius pajus jau sausio antroje pusėje. Ar buvo įmanoma Kaunui išvengti šilumos kainų kilimo?
Prisiminkime istoriją
Centralizuotas šilumos tiekimas (CŠT) į Kauną įžengė 1960 metais. Sovietmečiu energingai vystoma pramonės šaka, šiluma aprūpino didžiąją dalį miestiečių namų ir pramonės įmonių.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę iki 1997 metų visas Lietuvos elektros ir šilumos ūkis buvo vienose rankose, tačiau dėl ekonominių sunkumų ir prastos vadybos „Lietuvos energijos” skolos nepaliaujamai augo, tad nuspręsta šilumos ūkį atskirti ir perduoti savivaldybėms, tikintis taip pagerinti vadybą. Skyrybos buvo pakankamai sunkios – „Kauno energijai” atiteko beveik 200 mln. litų skolų.
Kauno energetikų pastangos skolą mažinti nebuvo sėkmingos, o tolimesnis įmonės vystymas, turint tokį akmenį po kaklu, ėmė rimtai strigti. Kauno m. savivaldybės taryba ėmė ieškoti investuotojų.
1999 metų vasarą nesėkmingai derėtasi su Švedijos energetikos galiūnu AB „Vattenfal”. Sutartis nepasirašyta, skolos didėjo. 2002 metų pabaigoje Kauno m. tarybai nutarus parduoti didžiausią Kauno šilumos ir elektros gamintoją – „Kauno termofikacinę elektrinę” (KTE), pardavimo konkursą laimėjo konsorciumas, sudarytas iš Rusijos gamtinių dujų milžinės „Gazprom”, JAV įmonės „Clement Power Venture Inc” bei Lietuvos įmonės „Dujotekana”. Po ilgų ir sunkių derybų 2003 metų kovo 31 dieną buvo pasirašyta Elektrinės pirkimo – pardavimo sutartis. Konsorciumas už elektrinę, su 17 mln. Lt vertės mazuto atsargomis, sumokėjo 116,5 mln. Lt, taip pat įsipareigojo investuoti į nupirktą turtą ne mažiau kaip 400 mln. Lt. Kad elektrinės naujieji savininkai galėtų saugiai investuoti į elektrinės atnaujinimą, sutartyje numatyta, jog 15 metų KTE privalo parduoti, o „Kauno energija” privalo nupirkti ne mažiau kaip 80 proc. prie Kauno integruoto tinklo prijungtų vartotojų per metus sunaudojamos šilumos. Kauniečiai galėjo būti tikri, kad nepalankiai susiklosčius energijos gamybos verslui, jiems šiluma bus parduodama.
2003 metų pavasarį sutartis atrodė naudinga abiems pusėms. Tačiau „Kauno energijai” per išganinguosius pirmus 5 sutarties gyvavimo metus, kai iš KTE perkamos šilumos kaina išliko stabili, taip ir nepavyko iš esmės ir kokybiškai atnaujinti svarbiausios savo įrangos – šilumos tiekimo vamzdynų. Per tą laikotarpį, turėjusį tapti centralizuoto šilumos tiekimo Kaune atgimimu ir kokybiniu šuoliu, „Kauno energija” taip ir neišsikapstė iš skolų. Įranga dar paseno, remontų apimtys grėsmingai auga, o spartesnio techninio atsinaujinimo viltys gan miglotos. Iki šiol iš 400 km šiluminių trasų naujais vamzdžiais pakeista vos 42 km. Kauno termofikacinės elektrinės savininkai vis dar žada investuoti iki milijardo litų į naujų turbinų statybą, tačiau konkrečių veiksmų nesimato. Nevykdant elektrinės pirkimo – pardavimo sutartyje numatytų įsipareigojimų, galimos daugiau kaip 17 mln. Lt. netesybos. Dėl sutarties nevykdymo prasidėjusios derybos tęsiasi.
Pernai, įsigaliojus naujam šilumos įstatymui, šilumos kainą nustato Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kauniečiams šilumos kaina išaugo 67 proc. Šilumos gamybos kaštai sudaro net 80 proc. patvirtintos kainos. Šilumos, kurią „Kauno energija” perka iš Termofikacinės elektrinės, kurios savininkas ir pagrindinis akcininkas, turintis 99 proc. akcijų, – AB „Gazprom”.
Kauno miesto savivaldybės atstovai kartu su AB „Kauno energijos” vadovais nuolat ieško būdų, kaip užtikrinti kuo palankesnę šilumos kainą vartotojams bei garantuoti patikimą, kokybišką šilumos tiekimą.
Kauno miesto savivaldybės tarybos sekretoriato ir AB „Kauno energija” informacija
