Lietuvą valdančių partijų atstovai jau atvirai prabilo, kad esama noro savivaldybių šilumos gamybos ir tiekimo įmones privesti iki bankroto, o po to – pigiai privatizuoti. Suprask, „prichvatizuoti”…
Apie tai praėjusią savaitę įvykusiame Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos posėdyje, palyginti nekarštai diskutuojant dėl šilumos kainos didinimo, kalbėjo mero pavaduotoja Judita Simonavičiūtė. Žinia, ji atstovauja partijai, kuri dominuoja Klaipėdos valdžioje ir turi savo atstovų Vyriausybėje.
Taigi tai nėra „paprasto” žmogaus pasvaičiojimai, o gerai informuoto, kompetentingo, palyginti aukšto valdžios pareigūno įžvalgos. Tiesa, klausimas, ar tai yra valdančiųjų politika, ar tik pastebėtas privataus kapitalo noras „apžioti” ir šilumos ūkį, lieka neatsakytas.
Išties, esama pakankamai daug prielaidų tokioms įžvalgoms. Nors Lietuvos žmonėms būsto šildymo kaštai darosi nepakeliami, savivaldybių šilumos gamybos ir tiekimo įmonės neklesti. Dauguma iš jų dirba nepelningai arba „ant nulio”, sunkiai sukrapšto lėšų investicijoms, technologijų ir šilumos tiekimo trasų atnaujinimui.
Per paskutinę šaltąją žiemą Telšiai pajuto, ką reiškia nepakankama šilumos tinklų priežiūra. Susigūžė ir visa Lietuva. Tačiau išvados nepadarytos – savivaldybių šilumos ūkiai ir toliau balansuoja arti sugriuvimo ribos.
Vyriausybinės institucijos apsiriboja tik šildymo kaštų reguliavimu ir ant šilumos vartotojų – neturtingųjų miestų ir miestelių gyventojų – pečių sukrauna visą šilumos ūkio išlaikymo ir atnaujinimo naštą.
Mes jau sunkai gebame nešti mokesčių už šilumą naštą, tad svajoti, kad mokėtumėme litą kitą daugiau – kauptumėme rezervą šilumos įmonėms modernizuoti, – naivu tikėtis. Kai žmogui trūksta lėšų sočiai pavalgyti, „dzin” jam valstybės politika. Juolab kad valstybė neturi realios šalies šilumos ūkio atnaujinimo politikos.
Jeigu, aišku, politikos nebuvimas nėra politika: būdas atvesti savivaldybių šilumos įmones iki bankroto ir „prichavatizuoti”, – apie ką kalbėjo vicemerė J. Simonavičiūtė.
Kita vertus, tūlo žmogaus požiūriu, šilumos įmonės lobsta.
Tačiau toks požiūris tvyro dėl šių įmonių vadovybių socialistinio įpročio tenkinti savo šiandieninius „smulkiaburžuazinius” poreikius prisidengus neva komercinės paslapties skraiste. Taip mūsų samdomi šilumos įmonių vadovai slepia savo uždarbių dydžius, pirčių, jachtų, užsienio komandiruočių, poilsio trobelių etc. išlaikymo kaštus.
Ir vis dėlto išlaidos šilumos įmonių elito pramogoms, plius tariamas ar tikras neūkiškumas sudaro tik labai nežymią dalį mūsų būstams tiekiamos šilumos kainos. Dabartinė šios kainos nustatymo metodika yra nepalanki ne tik vartotojams, bet ir šilumos įmonėms. Nori to ar nenori, įmonių vadovams teks susiveržti diržus. Juolab kad dėl nepavydėtinos šios dienos situacijos padidės vietos politikų ir visuomenės spaudimas įmonėms. O jos yra ir bus priverstos dirbti nuostolingai, bristi į skolų liūną.
Štai taip ir subręs laikas arenoje pasirodyti „gelbėtojams” su pinigų kapšais: neva parduokite (išnuomokite, įsileiskite koncesijos pagrindais etc.) mums savo įmones ir jūsų gyvenimas pašviesės.
Taip esą būsią labai liberalu, visame pasaulyje taip yra. Ir, aišku, bus nutylėta, kad daugumoje civilizuotų, liberalios ekonomikos šalių komunalinės įmonės išlaikomos kaip bendruomenės (savivaldybių) nuosavybė. Nes šilumos, vandens tiekimo bendrovės atlieka labai svarbią socialinę funkciją.
Stebėtina, kad mūsų šilumos ir vandentiekio įmonės nebuvo „prichvatizuotos” prieš dešimtmetį, kai tarpo laukinis kapitalizmas, o „prichvatizavimo” flagmanais tapo senoji partinė nomenklatūra ir stambių valstybinių įmonių bei „kolchozų” šviesuliai.
Taip atsitiko, mano galva, dėl to, kad tik iškeptiems kapitalistams komunalinės įmonės atrodė nepatrauklios, nenešančios greito pelno. Kita vertus, iš valstybės globos jos perėjo savivaldybių nuosavybėn. O vietos savivaldoje viešumo ir demokratijos iki šiandien yra šiek tiek daugiau nei ministerijose. Tad tuomet pinigams šilumos įmonių paprasčiausiai nepavyko „apžioti”.
Nors bandymų būta: Vilniaus ir keleto kitų miestų šilumos įmonės buvo išnuomotos. O „Klaipėdos energija” išleido akcijų emisiją ir buvo parduoda apie 20 procentų jos akcijų. Rezultatai: sostinėje šilumos kaina mažne pati didžiausia šalyje, avarija Telšiuose, apsunkintas „Klaipėdos energijos” valdymas.
Nūnai pastebima tendencija, kad šilumos įmones „apžioti” siekia raumenis butų ūkio eksploatavimo srityje užsiauginusios firmos. Jei joms pavyks „prichvatizuoti” šilumos įmones, šilumos čiaupas bus plačiai atsuktas tiek jose, tiek daugiabučiuose namuose.
