Ne vieną dešimtmetį Kalotės sąvartyne klestėjusio „Klondaiko” senbuviai ramina, esą klaipėdiečiai be reikalo įsivaizduoja juos kaip neprognozuojamą zombių minią. „Po buldozerių ratais tikrai nepulsim, jau ir taip keturis mūsiškius jie sutraiškė, ir miesto kaip termitai neužplūsim”, – patikino vadinamieji šiukšlyno žmonės.
„Vakarų ekspreso” žurnalistai nuvažiavo į vietą iš pirmų lūpų išgirsti, kaip sąvartyno gyventojai sutiko faktą, jog kovo 31-ąją sąvartynas bus uždarytas.
Žmonės kaip įprastai triūsė apsupti klykiančių kirų ir kalbėti su žurnalistais nesiveržė. „Apskrito stalo” sumanymas žlugo iškart, pakvietus būrį darbininkų aptarti situaciją ragaujant alaus ar šampano, nes sutiktieji atrėžė: „Darbo metu negeriu!”
Tie, kurie vis dėlto sutiko su mumis šnektelėti, mintis dėliojo sklandžiai, atvirai, ir – jokių ten keiksmažodžių.
Pasirinkimų kiekvienas jie turį skirtingų – kas sakė spręsią problemą tą pačią akimirką, kai tik iš bus išguiti, antrieji jau seniai sugalvojo alternatyvą, ir tik maža dalis nukamuotų skurdo žmogelių dar vis supratimo neturi, kur dings. Bet tai nebesvarbu ir jiems patiems: ar ne tas pats, kur galus atiduoti…
Turėjo savo būdą
„Nerimauju, kad mums darbo nebeliks, čia nors kapeiką gauni. Mieste darbą gauti sunku, o jei dar butą su patogumais nuomotis… Čia mes nors savo būdą turėjome”, – sakė 48-erių Genutė, įmantriu kabliu įgudusiai žvejojusi stiklo tarą.
Tiesa, ta jos būda praėjusį mėnesį sudegė. Moteris net pridususi nuo smalkių dar spėjo už kojų ištempti laukan savo draugą. Tačiau tas kažkodėl puolė atgal į būdą ir virto gyvu fakelu. „Tai mano antra tragedija, pirmasis mano žmogus, paskui kurį ir atėjau čia gyventi, nuo sunkios ligos numirė.
„Nė vienas čia nebuvo paliktas likimo valiai, nes kiekvienas turi kaimyną, kuris tuoj pastebi, kas į darbą neišėjo. Tie, kurių gyvenimai nesupilstyti į degtinės butelius, net ir mobiliuosius telefonus turi pagalbą prisišaukti”, – sakė Zina.
Ji tikisi, kad atliekų surinkėjai arba viršininkai sąvartyno žmonėmis pasirūpins, perkels juos į naują sąvartyną. „Gal ten leis ir savo trobas perkelti? Nes jaučiamės kaip namų netekę. Tas pats, kaip priešas atėjo ir pasakė: „Išeik”, – naiviai tikisi moteris.
Valgo švarų maistą
„Matote, antai kryžius stovi? Na, ne bažnyčia, bet kas antrą savaitę atvažiuoja Išganymo armija, tai ir dūšiai atgaiva, ir kruopų, ir duonos, ir viso, ko asmeniškai paprašai, jie atveža. Šiaip mes bet kokio brudo nevalgom, tik švarų maistą iš prekybos centrų, mandarinus ten, dar ką, o kai perskaitom laikraštį apie paukščių gripą, tai jokių lenkiškų vištų neliečiam. Yra juk parduotuvių – kaime, Kalotėje, pagaliau mieste. Negalvokit, kad mes iš čia niekur neišeiname”, – sakė moterys.
Išganymo armijos socialiniai darbuotojai ir pensijas, ir dokumentus čiabuviams padėjo susitvarkyti, tai gal ir dabar, sąvartyno tuštėjimo metą, nepaliks likimo valiai…
O vėliau tos moterys nuoširdžiai siūlė mums išsirinkt reikalingą daiktą: „Čia tokių kailinukų, kaip tavo, gali prisirinkt. Štai, visiškai nauji apatiniai”, – rodė net neišpakuotų kone „Haute Couture” drabužių, pėdkelnių, natūralaus kailio kepurių, skrybėlių šūsnį. Akimirką pasijutau kaip „supermarkete”. O moterys, paprastai vaistų iš šiukšlyno neimančios, susidomėjo, nuo ko yra tas klofelinas, kurio atkapstė pilną buteliuką…
Tokia politika
„Laikraščiai rašė, kad sąvartyną užplombuos. Na, kokie čia protestai gali būt? Mokytojai štai protestuoja, o valdžia padarys, kaip jai geriau. Aš turiu brolį, gal stosiu į darbo biržą, nuomosiu kambarį. Aš galvoju apie save, o kiti sakė spręs paskutinę dieną. Nėra čia tokių bepročių, kurie po buldozeriu gultųsi. Tik mes čia pripratom, ir sunku bus skirtis”, – kalbėjo Viktoras, kaip sakė, absoliutus abstinentas.
„Į mišką išeisi ir ten rasi, iš ko gyvent, jeigu sugebėsi savim pasirūpint. Nors aš turiu abu tėvus, draugų ir giminių”, – priėjo pasikalbėt keturiasdešimtmetis vyras, prisistatęs Vilium Karalium. Nusiskutęs, išvakarėse Skuodo kirpykloje apsikirpęs, juokėsi iš manęs: „Ar čia tau smirda? Nieko nejaučiu, vėjas pučia. Fermose labiau smirda, o žmonės pripranta. O pauostyk, kuo kvepiu aš? Prancūziškais kvepalais, galiu ir tau buteliuką padovanoti, – sakė jis. – Ar prasti mano odiniai batai, kurių net vinimi nepradursi?” – dar paklausė ir iš po striukės bei baltų marškinių iškrapštė parodyti auksinį kryželį, kurį buvusi žmona padovanojo, nes jis jai atidavė sąvartyne surastus gal penkis aukso žiedelius.
Kodėl toks vyras kaip ąžuolas, vietos gyventojų dėl pasisekimo tarp moterų vadinamas necencūriniu žodeliu, tačiau iš tos pačios raidės kaip „Kazanova”, nesusieško savęs verto darbo?
„Kojų neturiu, paskui plūgą negaliu eiti, ir retą kraujo ligą turiu, žarnynas išpjaustytas, – sako Vilius. – Gyvas į žemę nelįsi. Gerai, kad draugai padeda. Mano tėvas, kai aplankau, liepia sviestą ant sumuštinio ploniau tepti, dešros mažiau dėti, nes infliacija”. Prieš penketą metų Vilius dirbo užsienio įmonėje: dvylika valandų prie konvejerio. „Atsisėdi pailsėt, o viršininkas putoja. O gal tu neišmiegojai naktį, pavyzdžiui, lunatikas, ar šeimyninės problemos užgraužė?
– Čia dirbu, ir valdžiai neskolingas, o ji – man. Labai sunku surasti darbdavį, kuris būtų toks morališkai protingas, kad suprastų tą darbininką. Kam man tie ponai ant sprando? Laisvė: nori – dirbi, nori – pramogauji. Čia nėra stachanoviečių, bet dauguma žmonių – išskirtiniai. Žinoma, yra ir tokių, kurie neturi, ką prarasti. Degtinė – jų dievas, ekonomika ir politika. Tai tie, kurie natūraliu būdu nenumirs, dulke nepavirs, gal eis ieškoti, kuri mieste įsikurti?”
Anot Viliaus, ne kažin kiek žmonių ir liko sąvartyne: pernai jis dar suskaičiavo 88, dabar – kokios keturios dešimtys liko.
Likimo statybininkas
Penkiasdešimtmetis Antanas rūšiavo metalo atliekas: „Va, atrenku aliuminį, jei geresnis metalas „eina”, greičiau darbą baigi. Man antrą valandą autobusas, grįšiu į Palangą. Ten nuomoju butą, neįgalią žmoną išlaikau. Paauglei dukrai šiandien parnešiu naujus žieminius aulinukus, net kulnai blizga… Gali per dieną ir 50, ir 100 litų uždirbt, bet jau turi palakstyt, – sakė ir pridūrė, kad čia šventa yra nuosavybė, – šiandien pamiršiu čia kuprinę, rytoj – atrasiu, kur padėjau”.
„Tiesą pasakysiu: jeigu lietus, šlapdriba – nusiperkam, „įkalam”. Bet pas mus daugiadienių nebūna. Anksčiau būdavo, bet įvyko natūrali atranka, liaudis išsigrynino. Ir piktų nei ant viso pasaulio, nei ant Landsbergio nebėra. Kas pasikeitė? Kitaip mąstyt pradėjo, kaltų nebeieško. O ir valdžia vietinė žmoniška – tie keturi viršininkai, mūsų darbo vaisių supirkėjai, mus su Naujais metais pasveikina, žino, kada kieno gimtadienis, tai dar ir tortuką atneša, kai pasirodai rytą. O kad uždarys sąvartyną, išgyvensiu, nes esu statybininkas, ir čia tik žiemos sezoną dirbu”, – optimistiškai nusiteikęs Antanas.
Faktai
- Kalotės sąvartynas bus uždarytas kovo 31 d. Jame esanti svėrimo įranga bus perkelta į naująjį Klaipėdos regiono sąvartyną, pastatytą Dumpiuose naudojant Europos Sąjungos paramą.
- Šiuo metu Kalotės sąvartyne vyksta rekultyvavimo darbai. Užbaigus formuoti šlaitus, sąvartynas bus uždengtas moliu ir gruntu.
- Uždarytame sąvartyne veiks dujų surinkimo jėgainė ir filtrato surinkimo įranga.
- Pašaliniams patekti į uždarytą sąvartyną, taip pat ir į naująjį Dumpiuose, bus draudžiama.
- Uždarant Vilniaus sąvartyną Kariotiškėse jo gyventojai sukilo ir bandė protestuoti.
