Šeštajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje karo pramonei sukurtas termovizorius šiandien tapo įprastu prietaisu vertinti pastatų būklei. Iš juo padarytų nuotraukų galima nustatyti būsto ar pastato silpnąsias vietas – konstrukcijų defektus, šilumos izoliacijos spragas, patikrinti, ar kokybiškai įstatyti langai, durys. Termovizinių tyrimų specialistas, pažvelgęs į ryškiaspalvius neoninius tonus, netruks nustatyti šiltąsias ir šaltąsias statinio zonas.
Trūkumų ieškojo ne ten
Termovizinė diagnostika prieš šildymo sezono pradžia išties praverstų gyventojams, norintiems būstą padaryti kiek įmanoma sandarų ir išeikvoti mažiau šilumos energijos.
Termografija – tai fizinių kūnų spinduliuojamos temperatūros fiksavimas. Kiekvienas fizinis kūnas išskiria infraraudonąją elektromagnetinę energiją. Nuo paviršiaus temperatūros priklauso spinduliavimo intensyvumas: kuo aukštesnė, tuo spinduliavimas intensyvesnis, ir atvirkščiai.
Specialia technika – termovizoriumi – galima pamatuoti infraraudonąją elektromagnetinę energiją ir užfiksuoti šią informaciją žmogui suprantamu regimuoju vaizdu.
Paprastai termoviziniai tyrimai atliekami šaltuoju metų laiku, pradėjus šildymo sezoną, kai tarp pastato vidaus ir lauko temperatūrų yra didelis skirtumas, pageidautina 12–15 laipsnių. Tačiau šis metodas sėkmingai taikomas ir vėdinimo sistemoms, stogams tikrinti. Nepamainoma termovizinė diagnostika įsirengusiems grindinį šildymą.
Padarius termogramą, šildymo sistema, pažeistos jos vietos matyti kaip ant delno.
Bendrovės „Elintos matavimo sistemos” direktoriaus Vytauto Narbuto teigimu, tokios įrangos poreikis Lietuvoje atsirado, kai išaugo pastatų kainos ir tapo aktuali kokybė.
„Skirti papildomai lėšų kokybei užtikrinti – racionalus sprendimas. Įvertinus pastatą galima pasakyti, ką pirmiausia reikia rekonstruoti. Teko susidurti ir su tokiais atvejais, kai žmonės pasikeitė langus, siekdami išvengti šilumos nuostolio, tačiau nesulaukė norimo rezultato. Pasitelkę termovizorių gyventojai galiausiai sužinojo, kad problema – ne langai, bet prastos pastato sienos”, – pasakojo V.Narbutas.
Pinigus naudoja neracionaliai
Termovizijos specialistams dar dažnai tenka susidurti su skeptišku požiūriu į šį metodą: esą ir taip aišku, kad šaltis eina pro langus ar duris. Tačiau tyrimai parodo, kad tokie pojūčiai gali būti apgaulingi.
Neretai senos statybos daugiabučiai renovuojami aklai, griebiamasi nepakankamai veiksmingų priemonių. Tipiškas žingsnis – apšiltinti užpakalines statinio sienas. Tačiau būna, kad ne šiai namo daliai renovacijos reikia pirmiausia, ir norimo efekto nesulaukiama.
Todėl specialistai pataria prieš imantis remonto darbų nustatyti, kuri pastato konstrukcijos dalis labiausiai prašosi renovuojama. Tik išsiaiškinus taisytinas vietas pastato remontas bus tikslingas ir pinigai racionaliai panaudoti.
Ketinančiam įsigyti būstą termovizinė diagnostika padės išsiaiškinti tikrą pirkinio vertę – termogramoje matyti buto ar namo šilumos izoliacijos būklė ir plika akimi nematomi statybos darbų defektai. Termovizinė diagnostika praverčia ir patiems statytojams, siekiantiems užtikrinti savo ir subrangovų darbų kokybę.
Netobuli ir nauji pastatai
V.Narbuto teigimu, termogramos daromos tiek iš pastato išorės, tiek iš vidaus. Tik pastato išorėje ieškoma šiltų vietų, o viduje atvirkščiai – šaltų, jei tyrimas atliekamas šaltuoju metų laiku. Temperatūra nurodoma spalvomis: kuo juos šviesesnės, tuo šilčiau.
Termovizinių tyrimų statistika byloja, jog dažniausiai vadinamieji šalčio tiltai susiformuoja fasadinių sienų kampuose, stogo ir sienos sandūroje, grindų ir sienų jungtyse. Šilumą neretai praleidžia ir nekokybiškai įstatytos durys, nemokšiškai sumontuoti langai.
Prasta šilumos izoliacija dažnai nerenovuotų senos statybos daugiabučių, ypač blokinių namų. Pastarųjų didžioji bėda – nesandarios sienų plokščių siūlės. Bet būna, kad ir naujos statybos pastatų šilumos izoliacija nėra tokia gera, kokios tikimasi. Dažniausiai tai susiję su prastai atliktais langų, palangių, balkonų durų montavimo darbais. Pasitaiko ir izoliacinio sluoksnio dengimo defektų.
Šiuolaikiniai termovizoriai yra nedideli, patogūs ir jautrūs. Viena svarbių termovizorių ypatybių – galimybė keisti ir pasirinkti tinkamiausio kampo lęšį. Lęšiai optiškai priartina vaizdą, tad galima tyrinėti nedidelius nutolusius objektus. Platesnio kampo lęšiu greitai apžvelgiamas didesnis objektas ar plotas. Termovizijos įrangoje yra įdiegtos tam tikros papildomos funkcijos. Neužtenka matyti, kad tam tikroje vietoje iškeliauja šiluma ar įeina šaltis. Termovizorius dar turi parodyti, ar padėtis išties bloga, padėti suvokti, kodėl taip yra, ko reikia griebtis. Todėl juose integruotas vadinamasis rasos taško pavojaus signalas. Ji parodo, kurioje vietoje temperatūra yra žemesnė nei vadinamasis rasos taškas, o tokiomis sąlygomis gali susidaryti kondensatas.
Pagal termovizoriaus duomenis galima spręsti, ką toliau daryti: sumažinti santykinę drėgmę kambaryje tiesiog dažniau vėdinant ar imtis kitų priemonių. Drėgmės pavojaus signalas leidžia matyti, kur susidariusi palanki terpė grybeliui augti, o izoliacijos defekto signalas parodo, jei šilumos izoliacija prastesnė, nei numatyta.
