Prieš 11 metų astronomai stebėdami tolimą supernovą niekaip negalėjo paaiškinti gautų duomenų.
Taip atsirado juos papildanti tamsiosios energijos teorija, aiškinanti greitėjantį visatos plėtimąsi.
Dabar mokslininkų komanda dar kartą pateikė netiesioginius jos egzistavimo įrodymus.
Mokslininkų komandai vadovavo Alexey’us Vikhlininas iš Smitsoniano astrofizikos observatorijos. Mokslininkai rėmėsi galaktikų spiečių stebėjimo rezultatais.
Tamsiąją energiją kai kas painioja su tamsiąja materija. Šios dvi teorijos yra susijusios daugiau pagal bendrą nežinomųjų skalę – mokslininkams aptikus dabartiniais metodais nedetektuojamą materiją, kuri sukuria didelį gravitacinį efektą, ji buvo pavadinta tamsiąja materija arba tiesiog tamsiąja medžiaga.
Vėliau, aptikus visatos plėtimąsi greitinančią jėgą, analogiškai pagal tamsiąją materiją ji buvo pakrikštyta tamsiąja energija. Iš tikro tamsioji energija apibūdina kažką, apie ką dabartinis mokslas neturi praktiškai jokių patikimų ir konkrečių duomenų.
A. Vikhlininas kartu su dar 7 mokslininkų komanda analizavo dviejų nutolusių galaktikų apsijungimą į spiečių, panaudodami rentgeno spindulių observatorijos „Chandra’ ir orbitinės observatorijos ROSAT duomenis.
Kompiuterinis modelis parodė, jog šios milžiniškos dujų ir dulkių sankaupos būtų susijungę į vientisą spiečių per 4 milijardus metų (beveik trečdalį viso Visatos amžiaus), jeigu kosmoso jėgos netrauktų jų į skirtingas puses.
Palyginus realius stebėjimų duomenis, mokslininkai nustatė, jog realybėje šios galaktikos žymiai silpniau jungiasi į spiečių nei tai rodo sudarytas modelis. Tačiau modelyje įvertinus tamsiosios energijos poveikį, viskas sutmpa.
Prieš 5,5 milijardų metų galaktikų artėjimas gerokai sulėtėjo: tamsiosios energijos sukuriama „atskyrimo’ jėga susilygino su gravitacine objektų traukos jėga. Kitaip tariant, visata išsiplėtė tiek, jog tamsioji energija nebeleido galaktikos spiečiams pritraukti materijos iš atokių vietovių. Dėl to sulėtėjo ne tik jau esančių spiečių augimas, bet ir naujų spiečių formavimasis.
Pastarasis atradimas dar kartą įrodo Einšteino reliatyvumo teoriją (pagal kurią gravitaciniai efektai laikomi laiko ir erdvės savybėmis) ir tai, jog tamsioji energija yra tam tikra kosminio vakuumo savybė.
