Vos prieš kelias savaites, birželio 2-ąją, iškilmingoje ceremonijoje Kongreso rūmų bibliotekoje Vašingtone prancūzų architektui Jeanui Nouveliui buvo įteiktas garbingiausias architektūros apdovanojimas – Pritzkerio premija. 62 metų kūrėjo rankose suspindo bronzinis medalis ir 100 tūkstančių dolerių vertės čekis-stipendija. J. Nouvelis tapo antruoju prancūzu architektu (pirmasis – Christianas de Portzamparcas), kuriam įteikta vadinamoji architektūros „Nobelio” premija.
„Jam būdingas smalsumas, guvumas. O tai nuolat, kiekviename projekte verčia rizikuoti. J. Nouvelis praplėtė moderniosios architektūros žodyną”, – tvirtino Pritzkerio architektūros premijos vertinimo komisijos nariai.
Los Andžele įsikūrusio fondo „Hyatt Foundation” pirmininkas Thomas Pritzkeris pabrėžė, kad prancūzų architekto darbuose atsispindi „nepasotinamas potraukis kūrybiškai eksperimentuoti”.
Svarbiausias po Eifelio
Vienas iš naujausių J. Nouvelio eksperimentų – suprojektuotasis Signal bokštas Paryžiuje. Jo statybas La Defence verslo rajone inicijavo dabartinis Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy. Kai gegužės pabaigoje buvo paskelbta, kad projektų konkursą laimėjo prancūzų architektas, tuo pačiu iškilmigai pranešta, jog tai bus svarbiausias architektūros kūrinys Prancūzijoje po Eifelio bokšto.
Signal dangoraižis, kuris, planuojama, bus pastatytas 2015 metais, į viršų stiebsis 300 metrų – aukščiu beveik prilygs Eifeliui. 71 aukšto bokšte ketinama įrengti biurus, prestižinius apartamentus, viešbutį, parduotuves.
Iš pirmo žvilgsnio šis J. Nouvelio projektas primena eilinį biurų dangoraižį – vienas ant kito „sustatyti” keturi taisyklingi kubai. Tačiau bokštą „išlaisvina” milžiniški vaizdo ekranai ir gilios įdubos. „Tai – spalvų ir simbolių bokštas”, – aiškino J. Nouvelis.
Numatyta, kad pastatas naudos saulės energiją – pats „apsirūpins” elektra.
Pergalė šiame konkurse J. Nouveliui turėtų būti ypač saldi. Mat prieš du dešimtmečius architektas būtent šiame rajone norėjo pastatyti „bokštą be pabaigos”. Tačiau tuometis projektas taip ir liko neįgyvendintas.
Dabar liūdno scenarijaus, ko gero, nedrįstų rašyti niekas.
Dvi statinio pusės
Tikriausiai vienas žinomiausių ir svarbiausių J. Nouvelio kūrinių per visą kone keturis dešimtmečius trunkančią karjerą – Arabų pasaulio institutas Paryžiuje.
Pastatas, duris atvėręs 1987 metais ir statytas pagal tuomečio Prancūzijos prezidento Francois Mitterando užsakymą, pribloškė unikaliais sprendimais. Šiuo projektu J. Nouvelis pelnė tarptautinį įvertinimą, kartu užmezgė iki šiol trunkantį romaną su spalvomis ir šviesa, dialogą su gamta bei draugystę su įvairių kraštų kultūra ir tradicijomis.
„U” formos Arabų pasaulio instituto pastatas iš vienos pusės preciziškai atkartoja šalia tekančios Senos vingį, kuria vienovės su gamta įspūdį. O kita, pietinė instituto pusė – tai arabiškas pintas langines primenantys fotoelektriniai lęšiai. Jie automatiškai atsiveria ir užsidaro – tokiu būdu kontroliuojama šviesa statinio viduje.
Specialistai pastebėjo, kad institutą projektavusiam architektui Rytų estetiką pavyko suderinti su vakarietiškomis technologijomis.
Vakarus ir kitų kraštų kultūrą architektas apjungė ir viename naujausių savo projektų – 2006 metais Prancūzijos sostinėje atidarytame Ke Branli (Quai Branly) muziejuje, kuriame eksponuojamos Afrikos, Okeanijos, Azijos bei Amerikos genčių kolekcijos.
Šių metų Pritzkerio architektūros premijos laimėtojas interjerui panaudojo išskirtines medžiagas – statinio sienas ir lubas papuošė vietinių menininkų dekoracijomis. Ekspozicijų salės irgi suplanuotos taip, kad lankytojai į meno vertybes galėtų pažvelgti naujai, vis iš kitos perspektyvos.
O Ke Branli muziejaus eksterjeras – tarsi dviveidis. Vieną jo pusę dengia želdiniai. Dėl to pastatas tarsi primena egzotišką krūmą. Kita statinio pusė sukonstruota iš įvairių ryškiaspalvių futuristinių kubų.
J. Nouvelis šias dvi muziejaus dalis suklijavo tarsi patyręs kino režisierius – lankytojai, arba „žiūrovai” patenka į dar nepažintą urbanistinę Paryžiaus oazę. „Šis muziejus paslaptingas, kartu – ekscentriškas. Tai yra pastatas, kurį sunku mylėti”, – taip naujojo muziejaus architektūrą įvertino britų dienraščio „The Times” apžvalgininkai.
Spalvų žaismas
Su gamta architektas „susikalbėjo” ir Barselonoje, projektuodamas garsųjį Agbar bokštą. Sukurti falą primenančią dangoraižio formą J. Nouvelis nusprendė, kaip pats sako, įkvėptas greta Barselonos stūksančio Montserrat kalno, iš geizerio trykštančio vandens vaizdinio.
„Kiekvieną kartą aš bandau rasti tai, ką galima pavadinti trūkstama mozaikos dalimi – tinkamą pastatą deramoje vietoje”, – viename interviu dėstė J. Nouvelis.
2005 metais Katalonijos sostinėje iškilusio Agbar dangoraižio įsimintiniausias bruožas – neįtikima spalvų paletė, šviesos ir atspalvių žaismas. 33 aukštų bokšte yra beveik 4,5 tūkstančio langų ir daugiau nei 56 tūkst. peršviečiamų stiklo plokštelių. Po šiomis „stiklo žaliuzėmis” sumontuotos įvairių atspalvių aliuminio plokštės. Kai švysteli saulė, dangoraižis suspindi skirtingomis spalvomis. Tiesa, didesnis spalvų kontrastas matyti naktimis.
Su spalvomis prancūzų architektas toliau eksperimentavo Jungtinėse Amerikos Valstijose. Vienas labiausiai aptariamų J. Nouvelio darbų – Guthrie teatras Mineapolyje, atidarytas 2006 metais.
Didžioji šio statinio dalis dengta tamsiomis metalo plokštėmis, tačiau mažoji terasa – šviesiai geltona, o teatro bokštai – oranžiniai. Industrinį įspūdį kuriantis pastatas akį traukia ir dėl ilgos į Misisipės upę atsuktos gembės. Čia atsiveria miesto panorama.
Pritzkerio premijos steigėjai Guthrie teatrą priskyrė prie įspūdingiausiųjų J. Nouvelio darbų. Vertinimo komisijos nariai pastebėjo, kad „statinys išlaiko glaudų ryšį su miestu ir upe, tuo pačiu kuria magišką meno pasaulį”.
Billas Lacy, buvęs Pritzkerio architektūros premijos steigėjų vykdomasis direktorius, savo knygoje „100 modernių architektų” pažymi, kad jau nuo pat savo karjeros pradžios 8-ajame dešimtmetyje J. Nouvelis laužė modernizmo ir postmodernizmo estetiką – tam, jog sukurtų savo stilistinę kalbą. Apžvalgininkai pastebi, kad, derindamas statinį prie aplinkos, prancūzų architektas ją iš tiesų transformuoja.
Stebuklas Paryžiuje
„Visuomet noriu sukurti labai paprastą, tačiau „gilų” projektą. Tokį, kuris išlaikytų vietovės dvasią”, – yra sakęs Pritzkerio premijos laureatas.
Nepaneigsi, kad Jeanas mėgsta provokuoti. Pasaulis netrukus galės įvertinti naujausius architekto darbus. Dar šiemet Danijos sostinės architektūrinį ansamblį turėtų papildyti naujieji Kopenhagos koncertų rūmai.
Tai – 45 metrų aukščio stačiakampio formos „dėžė” su permatomomis „ekraninėmis” sienomis. Pastatas nuolat, priklausomai nuo lauko šviesos, keis spalvą – tai slėpsis, tai leis į save įsižiūrėti.
Stačiakampio formos statinyje didžioji koncertų salė bus specialiai pakelta daugiau nei dešimt metrų. Ši salė – tarsi didžiulė medinė skulptūra, naujas kūrinys arba „pastatas pastate”. Tuo tarpu kitos trys mažosios koncertų salės bus „nugramzdintos” 4 metrus po žeme.
Ne mažiau svarbus miestui, šiuo atveju – Niujorkui, bus kitas J. Nouvelio darbas – Tour de Verre bokštas Manheteno rajone. Po 75 aukštų pastato stogu įsikurs prabangus 100 kambarių viešbutis, ketinama įrengti gyvenamuosius apartamentus, modernaus meno muziejų. Pats J. Nouvelis aiškina, kad elegantišką bokštą kūrė atsižvelgdamas į šiandienos didmiesčių, o ne konkrečiai Niujorko dangoraižių archetipą.
Tačiau ko gero pats įspūdingiausias iš visų 40 „J. Nouvelio ateljė” šiuo metu kuruojamų projektų – Paryžiaus filharmonija. Pastatui, kurio atidarymo iškilmės numatytos 2012 metais, būdingos subtilios prancūziškos manieros.
2400 žiūrovų talpinsianti salė suprojektuota kaip vynuogynas: žiūrovai sėdės aplink orkestrą, nė vienas iš lankytojų nuo dirigento nebus toliau nei per 30 metrų. Filharmonijos salėje balkonai išdėstyti taip, kad nebūtų pakenkta akustikai. „Siekiau, kad žiūrovai atsidurtų pačiame muzikos vidury”, – pasakojo prancūzų architektas.
Pastato eksterjeras, kaip rašo „The New York Times”, primena bet kaip sukrautų plokščių krūvą, uždengtą 50 metrų dydžio bure. Pats J. Nouvelis apie būsimą Paryžiaus filharmoniją La Villette parke kalba poetiškiau – sako, statinys primins „tuoj nukrisiančius lapus”.
Kritikai sutinka, kad visiems Pritzkerio premijos laureato darbams būdingas stiprus idėjinis pamatas, naujų išraiškos formų paieškos, taip pat – šilti santykiai su gamta, architektūros istorija ir vietovės kontekstu.
„Kai keliauji po įvairių šalių miestus, juose negali nepastebėti architektūros vienodumo. Aš visą savo gyvenimą kovojau prieš masinę architektūrą. Manau, svarbu suprasti, kad architektūra yra galimybė, būdas pasipriešinti tai monotonijai”, – įsitikinęs J. Nouvelis.
