Lietuviai statybininkai drauge su Klaipėdos armėnų bendruomene paminėjo prieš 20 metų Armėnijoje įvykusį stipriausią šalies istorijoje žemės drebėjimą.
„Kai matai išnykusius miestus, tik tuomet supranti, kas yra neregėto masto nelaimė” , – kalbėjo prieš dvidešimt metų gelbėjimo, valymo ir statybos darbams į Armėniją vykusieji lietuviai.
1988 m. gruodžio 7-ąją dieną apie 11 valandą pradėjusios drebėti žemės įtrūkimai buvo iki 70-ies centimetrų pločio ir siekė 37 kilometrus. Epicentre žemės drebėjimas buvo 10 balų, tai prilygsta dešimčiai Hirosimų.
Nebuvo Armėnijoje šeimos, kurios nepalietė tragedija: žemės drebėjimas nusinešė apie 30 tūkstančių gyvybių (neoficialiais duomenimis – apie 70 tūkst.). Sugriauta dešimt milijonų kvadratinių metrų Leninakane, Spitake, Artike. Daugybėje kaimų sugriauti namai, ligoninės, mokymo įstaigos, studentų miesteliai ir vaikų darželiai.
Tačiau nė vienas gyvas likęs vaikas neliko našlaitis – juos priglaudė šeimos. Daugybė griuvusių pastatų nesužalotų žmonių užduso dulkėse. Apie 40 tūkst. žmonių buvo gelbėtojų ištraukti iš griuvėsių gyvi – net praėjus po žemės drebėjimo dešimčiai dienų. Beveik visos pasaulio šalys siuntė techniką, medikamentus, savanorius padėti nukentėjusiai Armėnijai. Iš Lietuvos pasiųsti žmonės iš 54-ių statybinių susivienijimų.
Iš mūsų Lietuvos ne vieną mėnesį į Armėniją vyko traukiniai su mediena, šiferiu, stiklu, ir lietuviai buvo paskutinieji, kurie, pasibaigus atstatymo darbams, paliko tą šalį. Pastatę daugybę lietuviško stiliaus kotedžų, alytnamių, fermų ir vaikų darželių. Todėl į minėjimą susirinkę armėnų bendruomenės atstovai lenkė galvas prieš tuos bičiulius, kurie negandos metą vyko Armėnijon ne pinigų užsidirbti, bet iš širdies padėti.
Sugriautame Spitake
„Pirmiausia su komanda vykome į Kėdainius – pasiimti kranų, juos išardę, krovėme į lėktuvus, o nuskridę į Jerevaną, iš naujo juos surinkome”, – pasakojo klaipėdietis Gintaras Jakumas, kuriam anuomet buvo 21-eri. Iš Jerevano kolona išsirikiavusios mašinos ir statybinis būrys patraukė per kalnus. Sena rusiška technika lūžo, griuvo, savanoriai siaurais kalnų keliukais tempė galingas mašinas, o nudardėję nuo stačių šlaitų, kilo vėl.
„Pasiekę Spitaką, radome neapsakomai niūrius griuvėsius ir pradėjome valymo darbus: kranais kėlėme namų plokštes. Visur aplinkui sklido dvokas, voliojosi gyvulių dvėsenos, jautėsi sunkiai ištveriamas negyvų žmonių kvapas”, – prisiminė G. Jakumas.
Naktimis pašaldavo, o rytais atsirasdavo balos. Ir dar daugelį dienų kelis kartus per dieną žmonės jautė drebančią žemę, sujudėdavo brezento palapinė, pagaliai, kuriais buvo paremta. Joje nakvodavo 40 lietuvių.
„Dirbome pamainomis dieną ir naktį, du kranininkai ir du stropuotojai. Pirmiausia tvarkėme sugriautą Spitako rajono komitetą. Buvo baugu eiti per miestą, nes kai kurie namai vaiduokliai, skilę perpus, grėsė užgriūti ant mūsų. Būdavo, pakabiname ekskavatoriaus kaušu tai, kas likę iš žmogaus, ir krauname į raudonus arba juodus karstus, kurių mieste buvo daugybė.
